Abu teiginiai buvo paneigti. Po sisteminių laissez–faire kapitalizmo nesėkmių ir po to sekusios Didžiosios depresijos ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši ideologija buvo visiškai diskredituota.
Prireikė ištiso valstybės intervencijos dešimtmečio (Naujojo kurso JAV ir šiaurietiškojo gerovės modelio Skandinavijoje) bei Antrojo pasaulinio karo tam, kad kapitalizmas vėl pradėtų funkcionuoti. Pokarinė era (1950–1970 m.) yra socialdemokratinės gerovės valstybės aukso amžius. Jos sėkmė yra neginčytina.
Tai buvo greito ekonominio augimo ir teisingo ekonominio pelno perskirstymo laikotarpis. Progreso ir klestėjimo laikotarpis. Ši sėkmė buvo grįsta pagrindinių laissez–faire ekonomikos principų atsisakymu, vietoj to pripažįstant gyvybiškai svarbų demokratinės valstybės vaidmenį ekonomikos valdyme bei užtikrinant augančią pajamų ir turto lygybę.
Neoliberalioji era prasidėjo aštuoniasdešimtaisiais kaip maištas prieš gerovės valstybę – naujas fundamentalistinio įsitikinimo laisvosios rinkos neklaidingumu įtvirtinimas. Tai pasirodė esą pakartotinė istorijos versija.
„Lehmans´ Brothers“ bankrotas* 2008-aisiais žymėjo eros pabaigą. Ši nereguliuojamo kapitalizmo versija irgi žlugo. Taip baigėsi didžiausia valstybės vykdoma gelbėjimo operacija istorijoje. Skatinamųjų valstybės priemonių paketai ir centrinių bankų vykdomas masinis kiekybinis palengvinimas (ang. quantitive easing – vert. past.), t. y. pinigų spausdinimas, išgelbėjo mus nuo naujosios Didžiosios depresijos.
Vietoje to dabar mes patiriame „Didžiąją recesiją“. Kuo tai skiriasi? Tai – masinis mokesčių mokėtojų – valstybės – vykdomas finansinės sistemos gelbėjimas. Dar kartą valstybė išgelbėjo kapitalizmą nuo kapitalistų.
Tai parodė neoliberalizmą tokį, koks jis yra: pseudo mokslas, tarnaujantis superturtingiems. Visai kaip sovietinis komunizmas, fundamentalistinė dogma, atitrūkusi nuo realybės. Tai neturi nieko bendra su mokslu.
Ir tiek, kiek neoliberalizmas tarnauja privilegijuotiesiems elitams bei atmeta demokratinės valstybės vaidmenį, jis yra labai toli nuo klasikinio liberalizmo.
Jonas Baldvinas Hannibalssonas yra buvęs Islandijos socialdemokratų partijos (SDP) lyderis 1984–1996 m. Jis taip pat buvo Islandijos finansų, užsienio reikalų ir išorinės prekybos ministru 1987–1995 m. Būtent jo dėka Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 metais. J.B.Hannibalssonas yra Vilniaus garbės pilietis ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.
