Dabartinė situacija aiški: studijų procesas Lietuvos mokyklose ir kai kuriose aukštosiose mokyklose, tarp jų ir Kauno technologijos universitete, buvo sustabdytas dviem savaitėms, kad ugdymo įstaigos suspėtų pasirengti tolimesniam masiniam nuotoliniam mokymui ir mokymuisi, kuris tęsis mažiausiai iki balandžio 13 dienos. Neatmetama galimybė, kad ir iki mokslo metų pabaigos.
Tam tikros studijų proceso dalys ir net ištisos studijų programos universitetuose nuotoliniu būdu vykdomos jau seniai – tai jokia naujiena. Studentai džiaugiasi individualiu mokymosi tempu, praktinių užduočių atlikimu ir atsiskaitymu naudojant įvairiausias technologijas bei priemones. Tai – patogu, nes studentai nepririšami prie rutinos tarp universiteto sienų, o šiuolaikinių technologijų padedami jie įgauna reikiamų žinių ir įgūdžių. Šiuo atveju, viskas suprantama.
Tačiau, kad tokios studijų programos būtų pilnai pradėtos vykdyti, universitetai rengiasi ne vienerius metus. Tam reikalingas didelis darbas: dėstytojų komandos suformavimas, plano paruošimas, naudojamų priemonių parengimas ir pritaikymas. Būtina tokia modulio dėstymo eiga, kuri ne tik išpildytų studijų planus, bet ir garantuotų pakankamą studentų įsitraukimą, o tą padaryti užtrunka.
Vis dėlto šiandien, esant force majeure situacijai, laiko neturime – pasirengimui, kad ugdymo procesas, sustabdytas viduryje semestro, sklandžiai vyktų toliau, buvo skirtos tik dvi savaitės.
Labiausiai nukentės technologinių mokslų studijos
Prisipažinsiu, nesu labai didelis nuotolinio mokymo(si) gerbėjas. Kokybine prasme tai – tam tikras bandymas kompensuoti tikrą veiklą. Žinoma, kai kuriems moduliams ar studijų programoms toks būdas – puiki išeitis. Tačiau kai kurių dalykų, ypatingai kalbant apie technologijų vystymą, vykdomus bandymus ir tyrimus, kurie yra neatsiejama kai kurių studijų programų Kauno technologijos universitete dalis, vykdyti nuotoliniu būdu nelabai įmanoma. Ir tai – didelė problema.
Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima būtų parengti inžinierių, kuris iki tol nebandęs visko pačiupinėti, nenaudojęs skirtingų metalų ar neišbandęs tam reikalingų įtaisų realybėje kokio nors roboto konstravimui.
Kaip virtualioje aplinkoje atlikti chemijos ar fizikos laboratorinius darbus? Žinoma, pirmiausia galime viską apžvelgti ir įvertinti teoriniame lygmenyje, tada pasinaudoti papildytos ar virtualios realybės teikiamomis galimybėmis. Tačiau nusiėmus akinius realybėje situacija pasikeičia ir pasirodo, kad, pavyzdžiui, sunkio jėga veikia visiškai kitaip negu įsivaizdavo pasitelkdami virtualią realybę. Todėl virtuali aplinka gali tik dalinai kompensuoti prarastas fizines studijas, ypatingai techniškosiose specializacijose.
Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima būtų parengti inžinierių, kuris iki tol nebandęs visko pačiupinėti, nenaudojęs skirtingų metalų ar neišbandęs tam reikalingų įtaisų realybėje kokio nors roboto konstravimui. Atėjus dirbti į realią gamybą fizinė patirtis – būtina.
Ten, kur reikalingas mokymasis, atliekant fizinius darbus, nuotolinis mokymas(is) tampa neįmanomas. Dėl šios situacijos atrodo keisti kai kurių švietimo įstaigų pranešimai apie visišką pasirengimą nuotoliniam ugdymui – kaip jūs esate pasiruošę? Kaip ketinate atlikti laboratorinius ir kitus praktinius darbus?
Kadangi galima situacija, kad šiuos mokslo metus teks pabaigti nuotoliniu būdu, iškyla didelis iššūkis dėstytojams ir studentams: privalome sugalvoti būdą, kaip kompensuoti studentų fizinių darbų neatlikimą, t. y. įvairių laboratorinių ir praktinių darbų užsiėmimus auditorijose.
Technologiniai iššūkiai: vietinių įrankių neturime, licenciniai – „nepaveža“
Pažvelkime į IT įrankius, be kurių nuotolinis mokymas neįmanomas. Reikalingos įvairios programos ir, žinoma, tiek švietimo specialistų, tiek besimokančiųjų informacinis raštingumas.
Dar prieš pradedant nuotolinį mokymą svarbu, kad viskam būtų pasirengta, o programos išbandytos. Nuotolinėms studijoms būtina turėti atsarginius variantus, kanalus, per kuriuos jos bus vykdomos, ir užtikrinti, kad visi jais mokėtų naudotis. Pavyzdžiui, jei „Zoom“ neveikia, visi žino, kad skubiai pereinama prie „Microsoft Teams“, jei „Microsoft Teams“ neveikia – pasileidžiam „BigBlueButton“ ir pan.
Labai aktualu, jei yra galimybės, kad programinė įranga, visa IT infrastruktūra, naudojama nuotolinėse studijose, kiek įmanoma būtų pačiose institucijose. Tarkim, programa „Microsoft Teams“, prasidėjus karantinui ir masiniam darbui iš namų, praktiškai visoje Europoje neveikė. Švietimo įstaigos tokiu atveju tik gali informuoti paslaugos teikėją apie sutrikimą, bet negali imtis jokių paslaugos atstatymo veiksmų. O paskaitos juk turi vykti numatytu laiku.
Vadinasi, norint kokybės reikia, kad naudojama infrastruktūra nuotoliniam mokymui (pokalbiams, paskaitų transliavimui, laboratorinių darbų aprašų įkėlimui arba kažkokios specialios programinės įrangos panaudojimui) būtų institucijos IT infrastruktūra, kad ją būtų galima valdyti.
Kyla klausimas, kokią infrastruktūrą turi institucijos Lietuvoje?
Dirva tarpti akademiniam nesąžiningumui
Dar vienas itin svarbus aspektas – studentų sąžiningumas. Kad ir kiek kalbėtume apie nuotolinių studijų galimybes, jų teikiamus privalumus, kurie leidžia dirbti ir mokytis per nuotolį, niekada negalime pasakyti, kas vyksta už kadro – galbūt atsiskaitymo metu kas nors stovi priešais ir studentui sufleruoja ar pateikia atsakymus.
Nėra jokių technologinių priemonių, kurios užtikrintų, kad studentas, sėdėdamas namuose – nesukčiauja. Nuotoliniu būdu niekaip negalima to patikrinti, todėl vartotojų identifikavimas tampa labai didele problema. Be to, ne visose disciplinose atsiskaitoma egzamino forma.
Tik iliuzija, kad galime sudaryti sąlygas nuotoliniam egzaminavimui. Šiuo atveju pritariu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimui atsisakyti ketvirtokų, aštuntokų ir dešimtokų vertinimo. Ypač jaunesniems mokiniams sutelkti dėmesį ir mokytis ar atsiskaitinėti per nuotolį bus nelengva.
Be to, tikėtina, kad studentai nuotolinėmis studijomis manipuliuos, siekdami gauti geresnį vertinimą. Jau dabar gaunu laiškus apie tai, kaip „neveikia ryšys“ ar „reikia dažnai perkrauti kompiuterį“. Tai – auksinės sąlygos studentams manipuliuoti aplinkybėmis, nes techninės problemos galimos labai įvairios. Tačiau dalis studentų tuo gali piktnaudžiauti.
Tikėtis, kad visi yra motyvuoti intensyviai ir sąžiningai mokytis – naivu. Juk ir fizinėje aplinkoje kai kurie nuolat ieško būdų, kaip nusirašinėti ar kitaip sukčiauti – virtualioje erdvėje šiam tikslui suteikiama gerokai didesnė laisvė.
Svarbu mokytis eigoje
Žvelgiant į ateitį, rekomenduočiau prasidėjus masiniam nuotoliniam mokymui Lietuvoje, po dviejų ar trijų savaičių įvertinti, kaip sekėsi: kas įgyvendinta, išmokta, kokie tikslai pasiekti, kokios problemos stabdė ugdymo procesą, o kas pavyko sklandžiai. Galbūt netgi vėl padaryti pertrauką ir pakoreguoti darbo eigą.
Neįgyvendintas studijų procesas bus kompensuotas tik dalinai, todėl susitaikyti su tam tikrais nuostoliais reikia jau dabar.
Kol viskas pilnai neišbandyta, negalima žinoti, kas gali apsunkinti procesą. O iššūkių gali būti visokių: jau dabar iš abiejų pusių – tiek iš mokyklos ar universiteto, tiek iš moksleivių ar studentų – kyla klausimai dėl žmonių turimų gebėjimų, ugdymo proceso vykdymo sklandumo, techninių galimybių ir su įranga susijusių problemų.
Nesmagu tai, kad nuotolinėmis studijomis šiuo metu kai kurie operuoja kaip ugdymo proceso išgelbėjimu koronaviruso akivaizdoje, užtikrinant prieš tai buvusią kokybę. Taip nebus – šiandien svarbu aiškiai tai suvokti. Neįgyvendintas studijų procesas bus kompensuotas tik dalinai, todėl susitaikyti su tam tikrais nuostoliais reikia jau dabar. Deja, bet taip verčia dabartinė aplinka ir susidariusi ekstremali situacija.
Susidūrus su problemomis pirmomis nuotolinių studijų dienomis, raginu visus nenuleisti rankų ir bandyti surasti tas priemones ir būdus, kurie leistų mokymo(si) procesą virtualioje erdvėje kuo labiau priartinti prie mums įprasto studijų proceso.
Jonas Čeponis yra Kauno technologijos universiteto studijų prorektorius.
