Atkūrus nepriklausomybę, daugelis iš mūsų puolėme į įvairius verslus. Ne išimtis ir aš pats, kai apie 1995 metus, baigęs Skapiškio viršaičio kadenciją, Skapiškio miestelyje kartu su kitais dviem bendraminčiais įkūrėme vieną pirmųjų privačių maisto produktų parduotuvių ir barų. Mūsų pačių pastangomis atnaujinome patalpas, įrengėme jas pagal tuometines madas, nupirkome virtuvės ir baro įrangą, pagal užsienio valstybių pavyzdžius stengėmės kurti saikingo alkoholio vartojimo tradicijas. Verslas sekėsi – po kelerių metų Kupiškio ir Rokiškio rajonuose jau valdėme 7 prekybos taškus (3 iš jų buvo barai).
Tačiau mūsų sėkmė neliko nepastebėta – pradėjo kurtis konkurentai. Savo baruose jau tuomet buvome uždraudę rūkyti viduje (kas tik po keliolikos metų buvo įteisinta įstatymais visos šalies mastu), tai niekam nekėlė sunkumų. Deja, konkurentai kokybės kartelę nuleido – vienur alus tapo neatskiriamas nuo cigaretės, kitur niekas nekreipė dėmesio į aplinką, treti viską aukojo vardan pigiausio ir stipriausio alkoholio.
Nebuvau ir nesu linkęs į kompromisus su sąžine, todėl matydamas, kad nepavyksta diegti mūsų įsivaizduojamo vakarietiškų alkoholio vartojimo tradicijų, palaipsniui atsisakiau šios verslo šakos ir maždaug 2003 metais iš jos visai pasitraukiau. Galbūt dėsninga, kad netrukus vėl grįžau į politiką, tapau Kupiškio rajono savivaldybės tarybos nariu, mero pavaduotoju, meru
Manau, jog per tuos pora dešimtmečių Lietuva išties ėjo klaidingu keliu – alkoholio pramonė ir prekybininkai nepaisė tų pavojų, kuriuos kelia priklausomybė alkoholiui. Tai visapusiškai veikia ir visos visuomenės bendrai, ir kiekvieno piliečio atskirai – gyvenimą: didėja nusikaltimų skaičius, išauga smurto ir savižudybių rizika. Kiekvienas asmeniškai savo aplinkoje susiduriame su pavyzdžiais, kai alkoholis tampa šeimų tragedija, o neblaivių asmenų vairuojami automobiliai virsta luošinimo bei žudymo mašinomis
Prisimenu ir vieną mane asmeniškai sukrėtusį atvejį, kai mūsų bare pramogas pradėję asmenys vėliau įsivėlė į tragiškai pasibaigusius konfliktus. Tad grįšiu prie pagrindinio klausimo – ar alkoholio pramonė ir prekybininkai turi jausti atsakomybę už pasekmes? Esu tikras, jog tikrai taip. Socialiai atsakingas alkoholio vartojimas privalo tapti ne tik pačių piliečių laisvės klausimu. Pirmiausia tai yra socialinės verslo atsakomybės dalykas, kai gamintojai ir pardavėjai turi itin griežtai ir atsakingai vertinti visas savo parduodamos prekės – alkoholio – sukeliamas pasekmes.
Seime priimtos besaikį alkoholio vartojimą ribosiančios pataisos pirmiausia ir skirtos alkoholio prieinamumo (pardavimo) ribojimui – alkoholį galės įsigyti vyresni asmenys – nuo 20 metų (tai užtikrinti turės pardavėjai), jo pardavimo laikas sutrumpės – darbo dienomis ir šeštadieniais nuo 10 iki 20 val., sekmadieniais – nuo 10 iki 15 val. (vėlgi, tai pareiga pardavėjams), o skatinimas įsigyti alkoholį – jo reklama – uždraudžiama visiškai (tai pareiga gamintojams).
O gal visa tai – beprasmybė, gal teisė girtauti yra aukščiau už mūsų visų bendrą pareigą kurti sveiką visuomenę? Remdamasis asmenine patirtimi, galiu užtikrintai teigti – pelną alkoholis garantuoja ir, kaip savo lietuviškai išleistoje knygoje „Kvailių žvejonė“ įrodinėja Nobelio premijos laureatas Robertas Šileris, visada atsiras verslininkų, kurie leis sau peržengti socialinės atsakomybės ribas. Todėl naujo balanso paieškų šiandien negalime patikėti laisvai rinkai – sprendimus privalome priimti.
Jonas Jarutis yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys.
