1927 m. grupė šviesuolių įsteigė Lietuvos aeroklubą. Jo steigėjai suprato savos karo ir civilinės aviacijos reikšmę įtvirtinant Lietuvos valstybingumą. Jie aiškiai suvokė, kad civilinė aviacija suartina tautas, skatina jų bendradarbiavimą ir savitarpio supratimą, sprendžia daugybę ekonomikos, ūkio, mokslo ir technikos pažangos problemų tiek valstybės, tiek visos žmonijos lygmeniu.
Proto ir širdies žmonės, suvokdami, kad aviacija yra valstybės gerovės rodiklis, intuityviai „baltai“ pavydi lakūnams, su pagarba žiūri į aviatorius ir aviaciją,
Deja vėliau, tarpukario Lietuvos valdžia gerokai „subiurokratėjo“ ir prarado galimybę teisingai reaguoti į naujus gyvenimo iššūkius. Mažai kas suprato S.Dariaus idėją atlikti skrydį per Atlantą. Tik tuometinis Lietuvos aeroklubas, atskiri Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Jungtinėse Amerikos valstijose darbuotojai ir ten gyvenanti pažangesnė lietuvių išeivijos dalis suprato šio žygio esmę ir prasmę. Jie moraliai ir finansiškai parėmė skrydžio per Atlantą organizatorius.
Net po tragiškos skrydžio baigties Soldine, vienas iš Lietuvos konsulato vadovų Vokietijoje „valdininkiškai“ pareiškė, kad žuvo JAV piliečiai, kurie skrido negavę leidimo ir darbo metu nėra reikalo skubėti lėkti į jų žūties vietą. Tiesa, Lietuvos aukščiausioji valdžia po tragiškos skrydžio baigties pagaliau deramai įvertino šio skrydžio reikšmę, lakūnų poelgio didybę, atkreipė reikiamą dėmesį į civilinės aviacijos vystymo būtinybę.
Pačioje Nepriklausomybės atgavimo pradžioje visi aukščiausio lygo politikai ir karjeros pareigūnai, suprato aviacijos reikšmę ir kas įvyktų, jeigu „Aeroflot“ keleiviniai lėktuvai pagal SSSR Civilinės aviacijos ministerijos „lėktuvų manevravimo“ planą išskristų iš Lietuvos ir pasiliktų „amžinai žiemoti“ Rostove, Saratove ir Kijeve. Buvo tokia reali grėsmė ir toks konkretus planas. Oi, kaip tuomet visi sukruto!!!
Ačiū tikriesiems sąjūdiečiams ir tuometinės Vyriausybės nariams, kurių pastangomis pavyko likviduoti šią grėsmę. Tuomet atrodė, kad aukščiausia valdžia remia civilinės aviacijos plėtrą ir pradeda įgyvendinti konkrečius projektus. Neatsitiktinai Lietuva tuomet buvo pirmaujanti valstybė visoje postkomunistinėje erdvėje pagal oro transporto sistemos reorganizavimą ir integraciją į demokratinio pasaulio oro transporto sistemą. O toliau? Toliau kaip tame A.Strazdo eilėraštyje: „greit žmonės pradžias užmiršo, blogybę ant sau nupiršo, liepė pastatyt balvonus ir uždėjo tuočės ponus“.
O tie „tuočės ponai“ kaip kanibalai „suvalgė“ aviakompanijas „Lietuvos avialinijos“ ir „Lietuva“, „apgriaužė“ tarptautinius oro uostus, „užsimojo praryti“ aviacijos sportą ir ...paspringo. Paspringo ir nežinojo ką daryti, sunkiai surasdami kas juos skraidins į Briuselį, Londoną ar Paryžių. Bandė net siūlyti dešimtis milijonų, siekdami pritraukti užsienio vežėjus.
Šiemet, minėdami S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 80–ąsias metines, kažin ar jie suvokia kas įvyko? Aišku, kad jie nužudė gyvus organizmus – aviakompanijas, sulaužė šimtų žmonių likimus, privertė elitinius lakūnus, inžinierius ir kitus aviacijos specialistus dirbti ne savo tėvynės, o užsienio valstybių labui, o aviacijos sportas laikosi tik entuziazmo dėka. Iš „aviacinės respublikos“ liko tik prisiminimai.
Net tokie garsūs sportininkai kaip J.Kairys arba pasaulio čempionatų visų spalvų medalių savininkas aviamodeliuotojas D. Paužuolis ir kiti pinigus užsidirba užsienyje, kad galėtų dalyvauti varžybose garsindami Lietuvos vardą.
Valdžios požiūrį į aviaciją geriausiai atspindi tai, kad skrydžio per Atlantą 80–jo jubiliejaus aviacijos renginiams neskirta nei lito. Nėra bendro visų renginių, skirtų skrydžio per Atlantą jubiliejui, koordinavimo grupės. Susidaro įspūdis, kad S.Darius ir S.Girėnas buvo ne lakūnai, o smiginio, šiaurietiško vaikščiojimo ar sporinės žūklės pradininkai Lietuvoje. Ir išvis, kam Lietuvai ta aviacija?
Kokie tragiški įvykiai dar turi įvykti, kad valdžios atstovai pagaliau suvoktų aviacijos svarbą
Sklando gandai, kad Lietuvoje nėra patyrusių aviatorių, kurie galėtų parengti oro transporto strategiją. Nemanau.
Kyla klausimas ką daryti, nuo ko pradėti? Pradinis žingsnis galėtų būti Nacionalinės aviacijos tarybos įkūrimas.
Šioje taryboje reikėtų sutelkti labiausiai patyrusius aviatorius, esančius Lietuvoje ir užsienyje. Pastarieji, bendradarbiaudami su aviacijos valstybinio reguliavimo institucijomis, gamybinėmis aviacijos struktūromis, visuomeninėmis aviacijos organizacijomis ir mokslininkais, parengtų Lietuvos aviacijos strategijos projektą. Šis projektas, po atitinkamos valdžios institucijos patvirtinimo, taptų konkrečios veiklos programa ir konkrečiais projektais. Minėta taryba savo darbą tęstų kontroliuodama ir koreguodama visų institucijų, įgyvendinančių minėtą programą ir projektus veiksmus. Į jos funkcijas įeitų naujų iššūkių aviacijai prognozavimas ir identifikavimas bei atsakymų (projektų) į juos rengimas.
Jonas Mažintas yra Lietuvos aeroklubo prezidentas
