LR Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnis nustato, jog valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant negalios; kad valstybės ir savivaldybių institucijos privalo rengti, tvirtinti ir įgyvendinti priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti.
Šiandien Lietuvoje jau atpažinta, kad LR Švietimo įstatymas Lietuvoje įtvirtina diskriminaciją negalios pagrindu, nes jo 29 straipsnio 10 punktas įteisina ne vaiko teisę rinktis mokyklą, o mokyklos teisę atsirinkti vaikus, leidžiant jai nepriimti negalią turinčių vaikų prisidengiant tinkamų sąlygų neturėjimo pretekstu, taip legitimuojant negalią turinčių vaikų diskriminaciją, be to, užkertant kelius socializacijai ir savarankiškam gyvenimui.
Laimei, Lietuvoje jau yra bendrojo ugdymo mokyklų, kurios, dėl savo pedagoginės misijos supratimo, priima negalią turinčius vaikus mokytis kartu su visais, ir, savo valia ir pastangomis, užtikrina jų įtrauktį į švietimo sistemą. Tokios mokyklos prisideda prie demokratinių santykių kultūros Lietuvoje įgyvendinimo, negalią turinčių žmonių socialinės įtraukties tiek jų mokykliniame amžiuje, tiek rengiant juos savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Vilniaus miesto savivaldybė, 2020 m. gegužę patvirtinusi Kokybiškų švietimo paslaugų prieinamumo visiems vaikams priemonių planą, įsipareigojo suteikti vienodas mokymosi sąlygas visiems vaikams, tarp jų ir vaikams su negalia.
Tačiau nacionalinė švietimo politika, įskaitant ir Švietimo strategiją, ir švietimo įstatymą, atsilieka nuo pažangią įtraukaus ugdymo praktiką kuriančių mokyklų ir nuo Lietuvos valstybės tarptautinio įsipareigojimo prieš 10 metų ratifikuotai JT Neįgaliųjų teisių konvencijai šalinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje ir įgyvendinti įtraukųjį ugdymą. Tuo nacionalinė švietimo politika neatitinka nei pasaulio švietimo ir kultūros organizacijos UNESCO idealų, nei Darnaus vystymosi darbotvarkės 4-ojo tikslo.
Kaip žinia, yra LR Švietimo įstatymo pakeitimo projektas. Kelia nerimą, kad šis projektas nėra iki galo suderintas su JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kad jo įsigaliojimo data yra projektuojama toli ateityje. Nerimą kelia ir tai, kad, mano žiniomis, reikalaujama ekonomiškai pagrįsti įtraukaus ugdymo įgyvendinimą, lyg reikėtų ekonomiškai pagrįsti demokratiją ir žmogaus teises, žmonių laisvę ir orumą.
Kelia nerimą ir Įstatymo pakeitimo projekto turinys dėl galimai nepakankamo valstybės įsipareigojimo visiškai atsisakyti diskriminacinių praktikų, vadinamųjų spec. centrų, spec. mokyklų ir spec. klasių, ir sistemiškai padėti mokykloms užtikrinti ugdymosi sąlygas visiems vaikams bendrojo ugdymo sistemoje ir bendrojo ugdymo klasėje, be to, užtikrinant perėjimą į profesinį ar aukštąjį mokymąsi ir galimybę įgyti profesinę kvalifikaciją.
Būdamas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nariu ir Komiteto parengto 24-ojo Konvencijos straipsnio išaiškinimo bendraautoris apie tai, kaip įgyvendinti įtraukųjį ugdymą, rekomenduoju, kad būtų parengta nacionalinė įtraukaus ugdymo įgyvendinimo strategija, kurioje būtų aiškiai įvardintas siekis visiškai panaikinti negalią turinčių vaikų diskriminaciją švietimo sistemoje, kad atsisakymas priimti negalią turintį vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą būtų traktuojama kaip diskriminacija, ir užtikrinti šių vaikų ugdymąsi lygiai su visais kitais vaikais. Strategija turi numatyti įgyvendinimo planą, terminus, dalyvius.
Ypač svarbu įteisinti esminius tokius Konvencijos terminus, kaip visų ugdymo įstaigų prieinamumas visiems negalią turintiems vaikams ir tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Prieinamumas reiškia, kad pašalinamos visos teisinės, fizinės, administracinės ir kitos kliūtys vaikams mokytis arčiausiai gyvenamosios vietos esančioje mokykloje. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia, kad atsižvelgiama į individualią vaiko situaciją, individualius jo/jos poreikius ir būtinas sąlygas konkrečiam atvejui, užtikrinant kokybišką ugdymą visiems, įskaitant negalią turintį vaiką, konkrečioje bendrojo ugdymo klasėje.
Parama mokytojui yra esminė įtraukaus ugdymo sąlyga. Būtinas profesionalus mokytojo padėjėjas klasėje ir mokykloje, parama ugdymo priemonėmis, klasės dydžio mažinimas, kvalifikacijos tobulinimas. Ugdymo metodai yra ne mažiau svarbu. Efektyvų mokymosi darbą heterogeninėje klasėje užtikrins interaktyvūs, grupinio darbo ir kiti aktyvūs, įtraukiantys mokymosi mokytis ir mokymo metodai. Atviros mokyklos modelio pagal Geros mokyklos modelį, Lietuvoje patvirtintą dar 2015 metais, taikymas būtų geras pagrindas.
Būtinas sklandaus perėjimo iš bendrojo į profesinio rengimo ar auštojo mokslo sistemą mechanizmas, užtikrinant kvalifikacinių lygmenų lankstumą ir suderinamumą, kad būtų užtikrinta mokymosi visą gyvenimą sąlyga, numatyta UNESCO ir Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi programose.
Itin svarbus skatinamasis – simbolinis ir finansinis – įtraukaus ugdymo praktikų vertinimas. Netoleruotini yra mokyklų reitingai išimtinai pagal akademinius rezultatus, brandos egzaminų pagrindu, pagal šimtukininkus, kuomet mokyklos, kurių moksleiviai gauna mažesnius brandos egzaminų vertinimus, yra etiketizuojamos „atsilikėlėmis“, „gėdos sąrašu“ ir panašiai. Visos mokyklos yra vertingos, visi iki vieno vaikai yra Lietuvos vaikai ir kiekvienas vaikas yra vertingas ir traktuotinas kaip gabus, ir valstybės pareiga kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas mokytis, nesvarbu, kokia jo negalia – fizinė, intelekto, psichosocialinė, klausos, regos, autizmas, elgesio ar dar kita. Vadinkime kokybiškomis tas mokyklas, kurios sukuria pridėtinę vertę ugdydamos visus vaikus be diskriminacijos, tarp jų ir negalią turinčius. Ugdymas be diskriminacijos, nė vieno dėl negalios nepaliekant nuošalyje, yra demokratijos ir žmogaus teisių įgyvendinimo išbandymas.
Jonas Ruškus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas. Tekstas parengtas pranešimo LR Prezidento organizuotoje vaizdo konferencijoje 2020 m. birželio 1 dieną pagrindu.
