Įvairių šalių politikai su tam tikru palengvėjimu išklausė šį planą. Jau vien dėl to, kad pagaliau paaiškėjo, kaip patys britai supranta „Brexit“ – kaip norą pasitraukti iš ES visiškai. Anksčiau svarstyta ir apie dalinį pasitraukimą, atsisakant kai kurių narystės įsipareigojimų, tačiau ES valstybių pozicija buvo ir tebėra griežta: arba D.Britanija pasitraukia, arba lieka. Stovėjimas tarpdury nepriimtinas, nes sukelia politinius skersvėjus.
Iš pirmo žvilgsnio D.Britanijos premjerės pristatytas planas reiškia taip vadinamą kietą išėjimą – atmetama dalyvavimo vidaus rinkoje galimybė, atšaukiama ES teisės viršenybė, susigrąžinama sienų kontrolė, nustojama mokėti įmokas į ES biudžetą. Tačiau žvelgiant į visą planą ir gilinantis į jį, pradeda aiškėti, kad tas išėjimas gal ne toks jau ir kietas, o gal ir išvis šiuo planu nieko naujo nepasakyta. Nes plane nėra išsamių detalių, o atskiros jo dalys prieštarauja viena kitai.
Tas išėjimas gal ne toks jau ir kietas, o gal ir išvis šiuo planu nieko naujo nepasakyta. Nes plane nėra išsamių detalių, o atskiros jo dalys prieštarauja viena kitai.
Pavyzdžiui, plane sakoma, jog D.Britanija visiškai atsisako dalyvauti ES vidaus rinkoje ir muitų sąjungoje. Tačiau tuo pat metu tikimasi išlaikyti judėjimo tarp Airijos ir Šiaurės Airijos laisvę, taip pat D.Britanija norėtų, jog, pvz., automobilių pramonei būtų suteiktos tam tikros išimtys. Negana to, sutinkama tartis dėl ES taisyklių Londono Sityje esantiems bankams taikymo.
Antra, plane sakoma, jog atšaukiama ES teisės viršenybė ir atsisakoma paklusti ES Teisingumo Teismo sprendimams. Tačiau tuo pat metu pažymima, jog tai nenutiks iš karto.
Trečia, kalbama apie vieną pagrindinių rūpesčių, lėmusių „Brexit“ referendumo rezultatus – siekį perimti į savo rankas sienų kontrolę, norint kontroliuoti imigracijos srautus (ir imigrantus) bei užtikrinti geresnę kovą su terorizmu. Th.May savo plane pažymėjo siekį riboti imigraciją, tačiau tuo pat metu tikisi, jog pavyks pasiekti susitarimą dėl D.Britanijoje jau gyvenančių bei dirbančių kitų ES šalių (taigi – ir Lietuvos) piliečių teisių užtikrinimo (taip norima apsaugoti ir ES esančių D.Britanijos piliečių, pvz., Ispanijoje gyvenančių pensininkų teises).
Galų gale – pasakoma, jog nebebus mokamos įmokos į ES biudžetą (referendumo kampanijos metu „Brexit“ šalininkai šias įmokas buvo neproporcingai sureikšminę), tačiau tuo pat metu pabrėžiama, kad įmokos nebus nutrauktos iškart po pasitraukimo. Negana to, neatmetama galimybė, jog D.Britanija prisidės prie jai naudingų programų finansavimo.
Ką reiškia tokie prieštaravimai? Visų pirma, jog D.Britanijos premjerė vykdo rinkėjams (ir politikams) duotą pažadą kuo greičiau pateikti „Brexit“ planą. Tiksliau, ji nori parodyti ją į kampą pradedantiems spausti vietos ir ES politikams, jog toks planas apskritai egzistuoja. Tiesa, pristatydama planą (kurio viena dalių – sustiprinti Jungtinę Karalystę) ir kartu nereaguodama į Škotijos reikalavimus pasilikti laisvoje ES rinkoje, Th.May rizikuoja susilaukti naujo Škotijos nepriklausomybės referendumo.
Antra, būsimiems derybų partneriams bandoma parodyti, kad, nors ir nelabai aiškios, derybų raudonos linijos kažkur tolumoje egzistuoja, bet D.Britanija yra pasiruošusi jas peržiūrėti ir koreguoti, kad patenkintų visų ES valstybių ir ES institucijų interesus.
„Brexit“ planu norima parodyti, kad Didžioji Britanija savo norus jau (beveik) žino ir kad (kažkiek) pasiruošusi nusileisti, jei tai padėtų greičiau rasti sprendimą.
Yra toks posakis – tango šokamas poroje („it takes two to tango“, angl.). Vis tik reikia atsiminti, jog derybos dėl „Brexit“ bus panašesnės ne į tango, kuriam reikia dviejų, o į klumpakojį ar kepurinę, kurį šoks apie 30 šokėjų: D.Britanija, 27 likusios ES šalys, Europos Komisija ir greičiausiai labai ant šokių salės parketo norintis išbėgti Europos Parlamentas. Kad šokis būtų sklandus, visų judesiai turi būti sinchroniški ir visi turi norėti pasiekti tą patį rezultatą.
„Brexit“ planu norima parodyti, kad D.Britanija savo norus jau (beveik) žino ir kad (kažkiek) pasiruošusi nusileisti, jei tai padėtų greičiau rasti sprendimą. ES valstybės ir institucijos tuo tarpu kol kas laikosi jau anksčiau išsakytos pozicijos, jog D.Britanija pirmiausiai turi pateikti oficialų prašymą pradėti derybas, o tik tuomet bus galima kalbėti apie kokias nors oficialias pozicijas, derybų pradžią ir planus dėl jų pabaigos. O kol kas šis planas vertingas tik tuo, kad parodo, jog „Brexit‘as“ tikrai bus.
Jonas Urbanavičius yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) lektorius
