Ir panašu, kad artimiausiu metu gali nesugebėti to padaryti.
Vieno paskutinių Laisvės partijos kozirių – eurokomisaro kandidatūros palaikymo manais už konservatorių balsus – didieji koalicijos partneriai kol kas neišsigando: premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė nesijaučianti „nuspausta“.
„Manęs niekas ir niekada nešantažavo“, – pabrėžė premjerė, tartum pasiųsdama žinutę koalicijos partneriams, kad šie net negalvotų to daryti.
O laisviečiams kol kas neturint naujų ginklų ir artėjant rinkimams Seimas kapituliuodamas vis labiau pasiduoda visų pirma maršistų – nelaimingų, nekenčiančių savęs pačių – giliai įsikėrojusiai, niekaip neišblėstančiai įtakai, kurios sėkla buvo pasėta pandemijos įkarštyje.
Bet kaip taip nutiko, kad sprendimų priėmėjams įtaką iki šiol daro tie, kurie, atrodo, jau seniai išsiskirstė? Tam, kad tai geriau suprastume, pirmiausia reikia suvokti, jog nemaža dalis politikų jau ne pirmus metus tarsi vėtrungės vis sukosi ten, kur papūsdavo rėmelių „ne Stambulo konvencijai“ ir „aš už tradicinę šeimą“ gerbėjai. Ir taip socialiai neišsilavinusiai gaujalei buvo suteikta nedovanotinai per daug įtakos sprendžiant visų piliečių lygybės klausimus.
Verta prisiminti ir tai, kad iš prieš rinkimus dalytų drąsių ir progresyvių pažadų išėjo šnipštas: patekusios į valdžios viršūnes, trys partijos sutarė nesutarti, ar visos šeimos vertos būti lygiateisės, ir taip dar koalicijos gimimo metu palaidojo viltį užsigarantuoti vienas kito paramą šiuo klausimu. Rezultatą – kaip sunku tapo pasiekti lygybę kiekvienam šalies piliečiui – šiandien visi matome: Seimas civilinės sąjungos projektą išbraukė iš pavasario darbų programos.
Jau anksčiau žurnalistai, apžvalgininkai, žmogaus teisių aktyvistai perspėjo, kad dabartinė koalicija tampa pernelyg atsaini, kad galėtų efektyviai įgyvendinti reikšmingas reformas žmogaus teisių srityje, pavyzdžiui, priimti tos pačios lyties asmenų partnerystę ar ratifikuoti Stambulo konvenciją, apibrėžiančią moterų apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje.
Deja, bet širinskienių, abramikienių bei saudargų, nei žinančių, ką patiria nelygybę išgyvenanti LGBTQ+ bendruomenė, nei išmanančių, kaip spręsti jos problemas, nuomonė vis tiek užgožė bet kokias žmogaus teisių aktyvistų pastangas siūlyti konstruktyvius sprendimus įstatymų leidėjams.
Nors ir skambiai skelbdamos apie savo pačių progresyvumą, valdančiosios partijos teišsidalijo įtakingais postais komitetuose bei ministerijose, ir iš visų jėgų stengėsi išlaikyti šias pozicijas nenubraižydamos aiškių linijų – tarkime, nepareiškusios, kad jos išeitų iš koalicijos nesant galimybės joje pasiekti kokių nors teigiamų rezultatų joms svarbiausiais klausimais.
Ir taip nei Laisvės partija, nei Liberalų sąjūdis, žadėję lyčiai neutralią partnerystę, nesugebėjo koalicijos pakreipti ta linkme, jog LGBTQ+ bendruomenė pagaliau realiai pajustų lygybę.
Tad ko vertas ypač Laisvės partijos tolesnis buvimas koalicijoje, kai jos pagrindinės programinės nuostatos lieka neįgyvendinamos, lieka neaišku.
Atskiro paminėjimo nusipelnė Liberalų sąjūdis, kurio dalis narių netgi balsavo prieš partnerystę. Po kiek galima įkainoti liberalų rinkimines brošiūras, jeigu dalis balsuoja kitaip nei jose pažadėta?
Ne ką mažesnį pasipiktinimą kelia ir opozicijoje esantys socialdemokratai, kurių daliai narių jų pačių programa, pasirodo, irgi negalioja.
Dar kartą verta atsiminti ir tai, kad tuo metu konservatorių partijai priklausanti ir nuolat tai, jog niekas joje nieko nepažadėjo, pabrėžianti premjerė su savo atskirąja nuomone apie partnerystę neturi tokios didelės įtakos, kad surinktų tiek partiečių balsų, jog vieną dieną Lietuvos žmonės pabustų mažiau juos diskriminuojančioje šalyje.
Tad ko verta premjerės įtaka partijoje, irgi lieka neaišku.
O dabar ir grįžkime prie tųjų maršistų, be mandato kalbančių visos tautos vardu. Baimės pagimdyti šeimų gynimo – įdomu, nuo ko – maršo dalyviai niekuomet nesuvokė, kad priešingai nei jie rėkia, negalima demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos grįsti vienos dauguma apsiskelbusios homofobų bandos valia. To nesuvokė (bei iki šiol nesuvokia) ir dalis politikų.
Akmenimis savus įstatymus rašyti bandę, dalis iš tos „daugumos“ dabar sėdi teisiamųjų suoluose dėl dalyvavimo riaušėse ir jų kurstymo.
Vis tik maršistai, nors ir prasiskirstę, toliau išliko dalies politikų galvose kaip argumentas. Todėl jie bet kada gali prisikelti vėl kaip rėkianti gauja po parlamento langais, kuri mėgina įvesti savo tamsaus pasaulio tvarką.
Įdomu tai, kad Seimas iki šiol atrodo kaip pasidavęs tų homofobų bandai niekaip nesugebėdamas susitarti dėl Civilinės sąjungos įstatymo, nors visuomenės nuomonės apklausos rodo didėjantį palaikymą LGBTQ+ teisėms ir lygybei.
Tiesa, protestuotojai, pasivadinę tradicinių šeimų gynėjais, sugebėjo mobilizuoti tą dalį visuomenės, kuri kupina neapykantos LGBTQ+ žmonėms, kuri vadovaujasi kiguolių pasakomis apie tariamą vakcinacijos žalą, o ne mokslu, kuri tiki visokių save respublika apsiskelbusių laikraščių platinamomis nesąmonėmis, jog jau tuoj tuoj gėjų klanas užvaldys Lietuvą, jeigu tos pačios lyties asmenims bus suteikta galimybė gyventi labiau teisiškai juos apsaugojančioje valstybėje.
Būtent ši mobilizacija tapo gėdingu įrankiu politikams, susizgribusiems pasinaudoti baime ir pykčiu, kad nukreiptų dėmesį nuo realių problemų ir pakeistų politinę darbotvarkę.
Ir tapo akivaizdu, kad jiems – tiek maršistų mažumai, tiek jų draugeliams politikams – pavyko pasiekti, kad Lietuvos dangų ir toliau kol kas klotų nelygybės, diskriminacijos, žmogaus teisių pažeidimų debesys.
Į klausimą, ar tikrai ši valdančioji dauguma yra „pati progresyviausia nuo Nepriklausomybės pradžios laikų“, gali atsakyti sau asmeniškai kiekvienas.
Ir nors maršų gerbėjai kol kas išsiskirstė, tačiau jų godos iki šiol skamba Seimo narių, akivaizdžiai skleidžiančių homofobinę propagandą, lūpomis.
Civilinės sąjungos pakasynos vyksta užtikrintai: valdantieji toliau delsia, dalis politikų dengiasi vadinamosiomis tradicinėmis vertybėmis, įstatymo projektas nuolat atidėliojamas, kai galutinio balsavimo data vis paslenkama į priekį. Tuo tarpu išsivaikščioję maršistai tarsi nematomi, bet jų įtaka lieka jaučiama: politikai Civilinės sąjungos įstatymą sėkmingai gramzdina į užmarštį. Ir LGBTQ+ bendruomenės viltis galiausiai kartu pakasama giliai po žeme.
