Iš kitos pusės, Klaipėdos regionas yra vakarų Lietuvos gyvybingumo pamatas, čia darbus turi šimtai tūkstančių žmonių, regiono įmonės generuoja itin solidų šalies BVP prieaugį ir svariai papildo šalies biudžetą. Paskaičiuota kad viena tona krovinių, atgabenta į jūrų uostą, įvairių mokesčių pavidalu atneša berods 18 eurų į šalies ekonomiką. Tų tonų per metus perkraunama apie 48 milijonų tonų. Visose logistikos grandinėse įdarbinta apie 56 tūkstančiai darbuotojų.
Tad visi turėtumėme būti suinteresuoti, kad ekonomiškai aktyvūs rinkos dalyviai turėtų tvirtą pagrindą, jų veiklą skatintų sklandus susikalbėjimas tarp įvairių biurokratinių institucijų, operatyviai vyktų gamtosauginių leidimų išdavimas, o tokių verslų interesams būtų atstovaujama pačiu aukščiausiu lygiu. ES braižomuose žiedinės ekonomikos transporto koridoriuose turi atsidurti ir Klaipėda.
Jūrų krovos kompanijos į didžiausių teršėjų dešimtuką tiesiog nepatenka.
Deja, per pastaruosius 4-5 metus viešumoje – ir vietinėje pajūrio regiono, ir nacionalinėje spaudoje – piešiamas kitoks vaizdas. Jūrų krovos bendrovės pristatomos lyg kokie slibinai, spjaudantys nuodingus dūmus, kietąsias daleles ir visas kitas įmanomas blogybes. Gal jau laikas įžvelgti ir pozityvių permainų ir pradėti deramai vertinti tuos, kurie užtikrina pragyvenimą vakarų Lietuvoje?
Pateiksiu keletą faktų. Per dvejus metus trukusį tyrimą „Estonian, Latvian & Lithuanian Environment“ dešimtyje Klaipėdos vietų buvo išdėstyti kaupikliai ir buvo analizuojamos nusėdančios dalelės, jų masė bei elementinė sudėtis. Paaiškėjo, kad pagrindiniai kietųjų dalelių šaltiniai Klaipėdos mieste yra pramonės veikla rytinėje miesto zonoje, kur sukoncentruota itin daug pramonės įmonių bei transportas. Šiaurinėje miesto dalyje pagrindinis kietųjų dalelių taršos šaltinis yra būstų šildymas, o centrinėje ir pietinėje miesto dalyje esančiuose taškuose vyrauja kelių transporto sukeliama tarša. Akivaizdu, kad jūrų krovos kompanijos į didžiausių teršėjų dešimtuką tiesiog nepatenka.
Olandija yra seniai supratusi, kad vartai į jūrą atveria ne tik apie plačius horizontus, bet ir tiesiogiai kuria šalies ekonominę gerovę.
Studijos rengėjai konstatuoja, kad vidutinė metinė kietųjų dalelių koncentracija Klaipėdos mieste neviršija reglamentuotų ribinių verčių. Taip pat nurodoma, kad tik pavieniais indikatoriniais matavimais ir modeliavimo metu buvo identifikuoti lokalūs arba trumpalaikiai oro kokybės normų viršijimai pramonės teritorijose bei šalia intensyvaus eismo gatvių.
Po išsamios ir moksliškai pagrįstos gamtosaugininkų analizės kyla įvairūs klausimai.
Man kaip buvusiam ilgamečiui Plungės pramoninkų sąjungos vadovui aišku, kad ne tik Plungės, bet ir nemažos dalies Žemaitijos verslo proveržis tiesiogiai susietas su Klaipėdos uostu. Tad kam naudingas visuomenininkų puolimas prieš uosto įmones? Ar tai nebuvo kaimyninių valstybių interesas nukreipti krovinius į savus uostus ir taip iš dalies pakenkti mūsų šalies ekonomikai? Dar keblesnis klausimas – ar kai kurie politikai nepasinaudojo gamtosaugine korta besiverždami į Seimą? Klausimų yra ir daugiau.
Svarbu tai, kad aprimus rinkinėms batalijoms Klaipėdos valdžia nepasiduoda emocijoms. Tvirtinami judumo planai, o plati ir išsami oro taršos mažinimo programa suteikia pagrįstos vilties, kad Klaipėdos ir viso pajūrio regiono interesai bus saugojami ne prasčiau negu Roterdame ar Antverpene. Olandija yra seniai supratusi, kad vartai į jūrą atveria ne tik apie plačius horizontus, bet ir tiesiogiai kuria šalies ekonominę gerovę.
Jonas Varkalys yra Seimo Liberalų sąjūdžio narys, Socialinių reikalų komiteto narys.
