Nauja ekologinės krizės banga
Dirvožemis yra sudėtinga sistema, ne tik maitinanti žmoniją, bet ir palaikanti itin svarbius ekologinius mechanizmus ekosistemose. Tam tikra dirvožemio erozija yra natūralus reiškinys mūsų gamtinei zonai. Dėl klimatui būdingo drėgmės pertekliaus žemės derlingumą užtikrinančios organinės medžiagos yra nuolat išplaunamas į gilesnius dirvožemio sluoksnius, kuriuose tampa neprieinamos augalams. Tačiau šiuo metu ypač aktyviai vyksta ir kiti, ne tik mechaniniai, bet ir cheminiai pokyčiai.
Dirvožemio pakitimai veikia visą ekosistemą, mažina jos įvairovę ir silpnina atsparumą žmogaus poveikiui. Kai kuriais atvejais tai negrįžtamai mažina dirvožemio derlingumą, taip pat – gebėjimą apsaugoti nuo teršalų patekimo į paviršinius ir gruntinius vandenis. Dėl erozijos papildomos organinės medžiagos, fosforo ir azoto junginiai sukelia vandens žydėjimą. Tada prasideda nesustabdoma grandinė ekologinių padarinių.
Dėl dirvožemio erozijos gali brangti žemės ūkio produkcija, nes reikės didesnio trąšų kiekio ir daugiau pastangų derliui užauginti. Eroduotas dirvožemis neįsisavina trąšų, jos laisvai, kaip per rėtį, pereina į gruntinius vandenis, todėl kaupiasi paviršinio vandens telkiniuose, didėja papildomų maistmedžiagių emisija į Baltijos jūrą.
Eroziją skatina ir netinkamas ūkininkavimas – dirvų suslėgimas, per gilus arimas, netinkamas, perteklinis mineralinių ir organinių trąšų naudojimas. Dabar jaučiame ir sovietinio laikotarpio ūkininkavimo padarinius.
Neverta spekuliuoti skaičiais apie problemų mastą ar kada dirvožemio degradacijos problemos smogs nauja ekologinės krizės banga. Tačiau situaciją keisti būtina ir tai turime pradėti nuo švietimo, nuo diskusijos apie esamas ir būsimas problemas.
Būtina keisti požiūrį į aplinką ir santykį su ja
Tvarumą pasiekti galima vertinant situaciją iš ateities perspektyvos ir sprendimus priimant remiantis žemės mokslų žiniomis.
Mums reikia keisti požiūrį į dirvožemį ir jo dirbimą. Šiuo metu skiriame daug laiko ir lėšų natūralių dirvožemyje vykstančių procesų reguliavimui, o ne prisitaikymui prie jų. Pavyzdžiui, tam, kad iš žemės pasiimtume tiek, kiek mums reikia, keičiame dirvožemio savybes, naudojame įvairias dirvožemio našumą didinančias priemones (trąšas, ypač mineralines). Dabartinė situacija rodo, kad šių principų laikantis ir toliau investicijų poreikis per artimiausius metus didės. Tad privalome pagalvoti ne apie dirvožemio galimybių didinimą, o apie savo poreikių pritaikymą prie esamų galimybių.
Jeigu vienoje ar kitoje teritorijoje negalima auginti grūdinių kultūrų, gal reiktų jas keisti kitomis, gal užsodinti mišku, gal vaiskrūmiais, gal apsėti pievomis ir užsiimti gyvulininkyste? Turime kūrybiškai priimti sprendimus, ieškoti būdų prisitaikyti prie aplinkos ir su mažesnėmis sąnaudomis gauti norimą pelną ar jį didinti. Deja, Europos Sąjungos dotacijos skiriamos tik pagal tikslines žemės ūkio veiklas. Kaip auginti tai, ko iš tavęs nepirks, kas nėra remiama? Todėl ūkininkai bando iš žemės išspausti viską ir dar šiek tiek daugiau. Geriausiai tai iliustruoja kai kurių ūkininkų praktikuojamas dirvožemio derlingumui pražūtingas sėjomainos atsisakymas.
Nacionalinėje žemės politikoje turėtų atsirasti regioninės reguliavimo priemonės. Derlingumo mažėjimo būtų galima išvengti šias priemones nustatant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane – todėl žemės ūkio politikos formavimo procese privalo dalyvauti ir dirvožemio bei žemės ūkio specialistai.
Dr. Jonas Volungevičius yra Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto (VU CHGF) Geomokslų instituto docentas.
