Pasak Estijos statistikos tarnybos, užstrigo visi pagrindiniai šalies ūkio varikliai: sumažėjo pramonės ir transporto sektorių sukurta pridėtinė vertė, neigiamus tempus įgavo į vidaus rinką orientuotų veiklų prieaugis. Tokius procesus šalyje iš esmės lėmė smarkiai kritusi vartojimo prekių, transporto priemonių ir netgi maisto paklausa. Dėl statybų ir nekilnojamojo turto veiklos nesėkmių kentėjo medienos bei statybinių medžiagų pramonės šakos. Žymiai prastesniais nei pernai rezultatais skundėsi ir finansinio tarpininkavimo rinkos dalyviai.
Dėl šių tendencijų kaimyninių valstybių ūkiuose Lietuvos ekonominės politikos formuotojai turėtų itin sunerimti. Jei jau nuo stagfliacijos viruso kosėja gausiomis tiesioginėmis užsienio investicijomis imunitetą stiprinusi Estija, kas laukia mūsų? Vienintelė Lietuvos paguoda – didžiausią BVP dalį tarp Baltijos valstybių sukurianti mūsų pramonė, tačiau pastarajai taip pat gresia sunkūs laikai dėl smunkančios užsienio šalių paklausos.
Stebint pastarųjų metų Baltijos šalių pagrindinių ekonominių sektorių dinamiką, panašu, kad pasitvirtina apytiksliai trijų ketvirčių Lietuvos atsilikimo nuo kaimynių teorija. Jei Latvijoje ir Estijoje į vidaus vartojimą orientuoti sektoriai ėmė lėčiau augti jau pernai vasarą, tai pas mus vidaus prekybos, statybos ir nekilnojamojo turto veiklos ir jas aptarnaujančios bei nuo jų priklausančios pramonės šakos prastesnius rezultatus ėmė demonstruoti tik šių metų pradžioje. Vadinasi, džiaugtis, kad pavyko išvengti sunkiojo nusileidimo, dar tikrai per anksti.
Juolab kad antrojo ketvirčio duomenys jau fiksuoja reikšmingą ūkio augimo lėtėjimą. Tikėtina, kad 2008-ųjų pabaigoje jis nukris dar labiau, tačiau išliks teigiamas. Tuo tarpu kitąmet pajusime visų stagfliacinių veiksnių atoveiksmį: išaugs atskirų sektorių įmonių mokumo ir likvidumo problemos, padidės nedarbas, toliau mažės gyventojų vartojimas ir pasitikėjimo rodikliai.
