Viena mano bičiulė, jau stovėdama prie kasos su žieminiais aulinukais rankoje, pastebėjo, kad pro kainos etiketę, ant kurios parašyta 279 litai, arba 80,80 euro, matyti kita kaina – 59 eurai. Dar kartą paklaususi pardavėjos, kokia gi iš tiesų šitų batų kaina, buvo patikinta, kad visgi 279 litai, arba 80,80 euro. O ta paslėpta persišviečianti po nauju lipduku kaina – tai transportavimo kaina.
Pasiruošimo euro įvedimui laikotarpis ir kainų skelbimas dviem valiutomis padeda pirkėjams geriau įvertinti prekės kainą. Juk jei šalia kainos litais nebūtų buvusi parašyta kaina eurais, gal pirkėja, net ir matydama persišviečiančią 59 eurų kainą, nebūtų pastebėjusi didžiulio kainų skirtumo (beveik 22 eurų, arba 75 litų – tai beveik 40 proc. „transportavimo“ kainos).
Pasiruošimo euro įvedimui laikotarpis ir kainų skelbimas dviem valiutomis padeda pirkėjams geriau įvertinti prekės kainą.
Mano bičiulė visgi nusprendė batų tąkart nepirkti. Nors batai ir tiko, ir patiko, ir pinigų pirkiniui užteko. Ryžosi palaukti. Bent jau tol, kol vadinamoji transportavimo kaina sutaps su pardavimo kaina. Nes būtent „transportavimo“ kainą mano bičiulė vis tik linkusi laikyti tikrąja batų kaina. Mokėti didesnę kainą – jai dabar atrodo – permokėti. Vienas iš pagrindinių verslo principų – pigiau nupirkti ir brangiau parduoti. Tačiau, pirkėjo akimis, vien dėl to, kad batai iš kažkur atvežti, jie neverti beveik 40 procentų didesnės kainos.
Kodėl mano bičiulė pakeitė savo nuomonę? Brangu ar pigu, paprastai rekomenduojama spręsti pagal savo pajamas ir tai, ar galime įpirkti. Taip pat pagal panašių prekių kainas – kiek kainuoja panašūs batai šioje ar kitoje parduotuvėje. Kainos paskelbimas kita valiuta įtakos daryti neturėtų.
Šį kartą pirkėjos dėmesį patraukė papildoma informacija ant pačios prekės (bičiulė įsitikinusi, kad užsienio šalyje, iš kurios tie batai atvežti, jie parduodami būtent už „transportavimo“ kainą). Todėl, nors ir suprasdama, kad nuvykti į užsienį kainuotų daugiau negu 22 eurai (toks yra kainų skirtumas), ji visgi nusprendė, kad, mokėdama 279 litus, permokėtų.
Čia vis tik reikėtų priminti, kad kartais toks prekės kainos vertinimo būdas gali ir suklaidinti. Kai ant prekės pamatome lipduką su nubraukta didesne kaina (tarsi būtų pritaikyta prekei nuolaida), galime susivilioti galimybe tariamai sutaupyti ir prisipirkti nereikalingų daiktų.
Ką toliau ketina daryti mano bičiulė? Laukti, kol tie batai kainuos ne daugiau kaip 204 litus, arba 59 eurus – tiek, kiek ji matė paslėptoje etiketėje. Galbūt batus iki tol išpirks (taip sakė pardavėja). Bet mano draugė tikisi, kad kiti pirkėjai irgi ne akli, nebent parduotuvėje nuluptų lipduką su „transportavimo“ kaina.
Julita Varanauskienė yra SEB banko šeimos finansų ekspertė
