Svarbu turėti asmeninių santaupų. Jos reikalingos ne tik verslo pradžiai, bet ir kaip pragyvenimo šaltinis, kol verslas pradės duoti pajamų. Paprastai pajamos iš verslo, ypač jo pradžioje, laikomos nepastoviomis, todėl rekomenduojama turėti asmeninių santaupų tiek, kad užtektų pragyventi dvylika mėnesių.
Kita vertus, santaupų turėjimas rodo didesnę ir verslo idėjos sėkmės tikimybę. Jei žmogus, ketinantis pradėti verslą, santaupų neturi, kyla klausimas – kodėl? Galbūt taip yra dėl to, kad jis tiesiog nesugeba planuoti ir laikytis plano tvarkydamas asmeninius finansus. Kodėl tokiu atveju jis turėtų staiga pasikeisti nėręs į nuosavą verslą? Argumentai, kad jis neturėjo laiko, iki šiol negavo jokių pajamų arba tos pajamos buvo pernelyg mažos, kad būtų galima bent kiek nors susitaupyti, neįtikina.
Pajamos iš verslo, ypač jo pradžioje, laikomos nepastoviomis, todėl rekomenduojama turėti asmeninių santaupų tiek, kad užtektų pragyventi dvylika mėnesių.
Svarbu atsižvelgti į savo finansinius įsipareigojimus ir neturėti dėmių jų vykdymo istorijoje. Turimi įsipareigojimai varžo, jei kalbame apie būtinybę sumažinti savo išlaidas. Taip pat galimybes dar pasiskolinti. Turint asmeninių finansinių įsipareigojimų dar labiau padidėja kito (negu pradedamas verslas) pajamų šaltinio svarba. O bloga asmeninė kredito istorija mažina tokio verslininko patikimumą ne tik bankų, bet ir kitų verslo partnerių akyse.
Dėl skolinimosi verslo pradžiai nuomonės išsiskiria. Vieni kategoriškai prieštarauja, nes verslo nesėkmės atveju skola pakimba ant ir taip jau nuskriausto žmogaus ar šeimos pečių. Kiti gi sako, kad turima skola veikia kaip botagas – verčia suktis, stengtis, nenuleisti rankų, nes kelio atgal nėra.
Ne paslaptis, kad paskolą tokiam tikslui gauti gana sudėtinga: skolintojai paprastai reikalauja papildomų garantijų. Jei tokia garantija yra asmeninis ar šeimos turtas, smarkiai padidėja rizika, kad verslininko ir jo šeimos gyvenimo sąlygos gali labai pablogėti, jei visgi nepasisektų. Todėl jei vienintelis turimas turtas – šeimos gyvenamasis būstas, rekomenduojama jo „neįmerkti“ į verslą. Tiesa, partneriai ar kreditoriai gali tai laikyti signalu, kad pats verslininkas nenori rizikuoti savo turtu, vadinasi, nėra tikras dėl savo idėjos. Tačiau, kita vertus, atsargumas yra racionalus: startuolių nesėkmių statistika negailestinga – atsižvelgiant į šalį ir laikmetį, vienam sėkmės atvejui tenka 4–5 (jei ne daugiau) nesėkmės. Todėl reikėtų atskirti asmeninius ar šeimos finansus ir turtą nuo verslo.
Svarbu atsižvelgti ir į pakitusias išlaidas. Mokydamiesi, studijuodami ar dirbdami samdomą darbą retai susimąstome, kiek kainuoja įvairios socialinės garantijos. Todėl ne pro šalį pasirūpinti ir lėšomis, kurios praverstų pajamų netekimo ar sumažėjimo ne tik dėl verslo trikdžių, bet ir dėl sveikatos problemų. Taip pat lėšomis, iš kurių ketiname gyventi sulaukę tokio amžiaus, kai jau negalėsime ar nebenorėsime dirbti.
Skelbdama šį komentarą, rizikuoju būti apkaltinta, kad slopinu ir taip silpną Lietuvos gyventojų verslumo dvasią. Tačiau darbas finansų institucijoje padeda pamatyti ne tik tuos, kuriems sekasi, bet ir tuos, kuriems nepasiseka ir apie kuriuos laikraščiai nerašo, arba jeigu ir rašo, tai ieškodami trečiųjų kaltų asmenų. O taip norėtųsi, kad nesėkmių dėl neapgalvotų sprendimų būtų kuo mažiau.
Julita Varanauskienė yra SEB banko šeimos finansų ekspertė
