Suprantu, kodėl: ilgą laiką neturėjome kam šeimininkauti. Tiesa, pasyvioji dauguma, kaip ir anksčiau, taip ir dabar nešeimininkauja. Pereikite per gyvenamuosius miestų rajonus, pastovėkite prekybos centre prie kasų, pasiklausykite kalbų viešajame transporte. Pamatysite slenkančius pro šalį gyvenimus, kurie labiau nei ateinančia diena rūpinasi praėjusia. Ir tam yra priežasčių: dėl įvairių kalčių, iš kurių pačių kaltė nėra menkiausia, tų žmonių praėjusios dienos buvo sudėtingos.
„Nemoka gyventi“, pasakytų aktyvesnė mažuma, šeimininkaujanti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimuose. Visiška tiesa, gyventi mes nemokame. Reikėjo patiems atrasti, kad viskas kainuoja; nekontroliuojami dalykai vystosi sąvartynu, ne kūrybiniu chaosu; o problemos pačios išsisprendžia ir geri dalykai nutinka per retai kad vien tuo pasikliautume.
Viena iš valstybės paskirčių ir yra užtikrinti pusiausvyrą tarp mokančių ir nemokančių gyventi. Pvz., kad per gerai mokantys neprivatizuotų kokio visuomeninės reikšmės objekto, už kurio naudojimą nemokantys gyventi mokėtų ilgai ir nenuobodžiai.
Viena iš valstybės paskirčių ir yra užtikrinti pusiausvyrą tarp mokančių ir nemokančių gyventi.
Liberalai tai vadina laisvės (veikti, judėti kapitalui, kurti šviesesnį rytojų) varžymu. Ir jie neklysta, yra riba, kada asmeninės iniciatyvos realizavimas kainuoja per brangiai. Pavyzdžiui, ypatingai pigaus ir skanaus maisto pardavimas forma, išjungiančia vartojimą ribojančius saugiklius.
Kairieji teoretikai skelbia, kad išauš ta diena, kada nesveikai mintanti tauta taps tokia neproduktyvi, jog jų bėdos santvarkai kainuos daugiau nei bėduliai nuperka. Neįsivaizduoju, kaip masto ekonomijos, globalizacijos ir vis dar egzistuojančių žmogaus savisaugos instinktų sąlygomis tai įmanoma.
Amoralu? Jauni ir perspektyvūs specialistai net nepaklausti choru aiškina, kad jų gyvenimas – spurtas esant lygioms galimybėms. Žmogus pats pasirenka, būti išnaudotoju ar išnaudojamu. Kad įrodytų, kaip jie nieko prieš konkuruoti, tie specialistai netingi dalintis sėkmės istorijomis ir švaistysi gerąsias patirtis. Sunku apkaltinti nesąžiningumu tuos, kurie patys atiduoda žinias.
Bodėdamiesi to „paprasto žmogaus“ abejingumu ir primityvumu, kairieji kaskart jame ieško blizgančio aukso, už kurį galėtų idėjiškai kovoti.
Dešinysis diskursas bent po kelis kartus kiekvienam į akis yra pasakęs: arba tu, arba tave. Šitą tiesą, apnuoginančią didžiausią jų struktūros stiprybę ir silpnybę, jie gali atiduoti ramia širdimi: net jei pasyvioji dauguma yra įviliojama į kokį politinį ar ekonominį flešmobą, jie ten neatsiduria sąmoningo pasirinkimo vedami, ergo, nekelia pavojaus ir tikros konkurencijos.
Senos ir naujos kairės šitas žaidimo taisykles priėmė. Ne tik priėmė, bet ir adaptavo: išrado „paprasto žmogaus“ terminą, globėjiškai apimantį pasyviąją daugumą. Kartu bodėdamiesi to „paprasto žmogaus“ abejingumu ir primityvumu, kairieji kaskart jame ieško blizgančio aukso, už kurį galėtų idėjiškai kovoti. O tokio neradę su partneriais iš dešinės pradeda konkuruoti dėl asmeninio aukso dauginimo.
Turiu bičiulį, kuris nuolat primena, kad tikroji jėga yra ne akių šiluma, o T90. Yra teorija ir yra gyvenimo praktika. Visgi keista: mes, savo istorijoje tiek kartų susidūrę su radikaliai kintančiomis gyvenimų praktikomis, šią giname lyg įsipareigoję. Ar tai geriausias sprendimas? Matyt, priklauso nuo to, kaip atsakysite į klausimą „Ar tai geriausias jūsų gyvenimo variantas?“.
