Aš žinau, kad absoliuti dauguma tokių apgailestavimų – prastai slepiamos krokodilo ašaros. Tai – demagogija, tuščiažodžiavimo rūšis, išsiskirianti nenuoširdumu, o dažniau tiesiog būdas išsisukti nuo tiesos.
O tiesa, mano manymu, tokia: esama politinė sistema negali atsispirti korupcijai.
Pirmas įrodymas slypi dominuojančiame reiškinio „partija“ apibrėžime. Kiek teko susidurti su skirtingomis politinėmis jėgomis, atrodo, kad jų nariai geriausiai suvokią tokį partijos apibrėžimą: interesų konsolidavimas ir jų įgyvendinimas visuomeniniame gyvenime. Neseniai vienas liberalas rašė Vilniaus merui, kad reikia ne dviračių takus tiesti, bet rūpintis kelių kokybe – juk liberalų rinkėjas yra ratuotas, jam ir reikia įtikti.
Politinė sistema, tokia, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama, neturi įgimto atsparumo korupcijai. Taip pat ir žmonės, kurie toje sistemoje dalyvauja.
Taip partija, kaip institutas, sėkmingai segmentuoja visuomenę ir supriešina pagal skirtingus poreikius. Įsitvirtina dviratininkų ir automobilininkų interesų priešprieša, ji atrodo natūrali būsena.
Bet ir dviratininko, ir automobilio vairuotojo esminiai interesai yra tapatūs: saugi ir kokybiška kelionė iš vieno taško į kitą. Tai – visuomenės mobilumo poreikio fragmentai. Tuos fragmentus galime priešinti arba juos jungti – jūsų nuomone, kokia strategija dažnesnė? Kiekvienas fragmentavimas ir interesų priešinimas yra konkurencinė kova – tik laiko klausimas, kada viena iš supriešintų pusių pasiryš peržengti galiojančias taisykles vardan konkurencinio pranašumo.
Ar tikiuosi blogiausio – kad kas nors būtinai pasirinks nusikalstamą veikimą? Taip, to tikiuosi, bet juk nusikalstama ar ne labai stipriai priklauso nuo išeities taško. Štai automobilininkai, kurių interesus ginantis politikas pamynė dviratininkų interesus, numatytus miesto bendrame plane – ar jie teis tą politiką? Vargu: jiems jų interesai yra prioritetas ir tik nuo interesantų daugumos ar mažumos priklauso, politikas bus pasmerktas arba ne.
Kodėl tikiuosi blogiausio? Nes tam, kad įvyktų geresni scenarijai, reikia pagrindo – kitokiam negu egoistiškas elgesys žmogui reikia išmoktų įgūdžių, įgytų ir praktikuojamų savybių. Mokėti mokesčius ar užleisti vietą nėra įgimtos žmogaus savybės. Visuomenė savo naujas ląsteles moko tam tikros elgsenos – jai naudingos elgsenos.
Tokia teorija, bet praktika liudija, kad „visuomenė“ tiesiog šlifuoja tai, kas sukuriama šeimoje ir mokykloje, artimose aplinkose. Palaikomi grubūs, egoistiški ir primityvūs instinktai, sėkme laikomas turėjimas ir galia. Tam, kad elgesyje nebūtų nesąžiningumo, reikia nuolatinių ir aktyvių pastangų, o joms – įrankių. Kaip jie pas žmogų turi atsirasti, jeigu jų diegimas yra sukompromituotas?
„Išbandymas valdžia“ iš tikrųjų yra sudėtingas – aš kol kas nežinau žmonių, kurie jį išlaikytų sėkmingai. Viena vertus, mes sprendimų priėmimą esame atidavę į garsiausiai rėkiančių, geriausiai pinigus mobilizuojančių rankas. Iš savo tarpo renkamės nuviliančius garbėtroškas – ir jie daro tai, ko iš jų tikiuosi: priima nekokybiškus, egoistiškus sprendimus.
Mes niekaip nepadedame išlaikyti to egzamino valdžia. Regis, ne iki galo suvokiame, kiek yra galimybių nusisukti nuo viešo intereso ir bendrus išteklius panaudoti savo ar užsakovo naudai. Į atsakingus postus skiriame menkai išsilavinusius, tokius pat kaip ir mes morališkai nenuoseklius žmones – ir nesuteikiame jiems pakankamų paskatų atmesti pagundas.
Signatarų rentos – vien ši istorija parodo, koks trumpalaikis mūsų dėkingumas. O ir suvokimas ribotas: Seimo narių darbas neatrodo vertas kažkokio tęstinio, ypatingo įvertinimo.
Todėl politinė sistema, tokia, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama, neturi įgimto atsparumo korupcijai. Taip pat ir žmonės, kurie toje sistemoje dalyvauja – jie nėra kokybiškai pasirengę atsilaikyti prieš pasiūlymus, ypač jei jie atitinka jų „politinę liniją“. Mes, kaip visuomenė, nesusitarėme dėl pakankamų skatinimo ir apsaugos priemonių. Žengtas ir kitas pavojingas žingsnis: propaguojamas žemais instinktais grįstas elgesys ir tokio elgesio ambasadoriai pristatomi kaip sektini personažai.
Korupcija į tokios sistemos DNR įrašyta taip tvirtai, kaip yra įsišaknijusios žmogiškos ydos mūsų elgesio modeliuose. Esu tikras, kad korupcijos skandalai krės šitą politinę sistemą vėl ir vėl – kartų kaita problemos neišspręs. Vienintelis dalykas, kas galėtų pretenduoti į sprendimą – nauja santykių tarp piliečių, jų poreikių tenkinimo ir išteklių valdymo sistema.
