Ir tikrai, gali pasirodyti, kad gyvenimo (politinio, visuomeninio, asmeninio) varomoji jėga – pokytis. Viskas taip teisinga: žmogus sutvertas kurti, kol statai – tol gyveni. Stiprieji ir gerieji keičia, o visi likę – prie pokyčių prisitaiko.
Bet visa tai tik į lietuvių kalbą išverstos gyvenimo mokytojų perparduotos mintys. Nereikia dairytis toli, tereikia dairytis sąžiningai: tipinis žmogus nori stabilumo ir galimybės gyventi „savo gyvenimą“, kad ir ką kiekvienam tai reikštų.
Procesų vadybos specialistai pabrėš: su sąlyga, kad yra valstybės raidos planas, galų gale ilgalaikiai tikslai, valstybei reikia stabilumo. Jokiu būdu ne stagnacijos – tik nuosekliai vykdomos raidos vardan sutarto tikslo.
Apie strategiją, raidą, bendrą ilgalaikį tikslą nei kas kalba, nei kas galvoja. Nesistebiu: „daryti pokyčius“ naudingiau, nes gali viešinti savo triūsą, o nepavykus pakankamai išprakaituoti gali priminti, kad pokyčiams reikia laiko – taip iš vykdytojo virsti strategu.
Apie strategiją, raidą, bendrą ilgalaikį tikslą nei kas kalba, nei kas galvoja. Nesistebiu: „daryti pokyčius“ naudingiau.
Tegu aukščiau parašyta neiškreipia vieno: esu įsitikinęs, kad didesnę dalį žmonių, „esančių politikoje“, reikia keisti. Būtų visiems naudingiau, jei į jų vietas stotų geresni.
Geresni: geriau išmanantys teisę ir politinę ekonomiką; turintys tvirtesnes vertybes; mažesni egoistai; tauresni; turintys stipresnes valstybės valdymo teorines žinias; mokantys burti komandą ir t.t.
Keliu labai aukštus reikalavimus ir tam turiu priežastį: koks tikslas dabar esančius keisti į blogesnius ar jiems lygius?
Jokio. Jei jau kažką įkalbame eiti į politiką, reikia būti tikriems, kad tai nėra vien tik „šiuo metu mano draugelis“. Štai bent dvi priežastys, kodėl.
Pirma, aplink yra daugiau nei pakankamai blogų žmonių, kurie yra savo vietos po saule išsaugojimo profesionalai ir kiekvieną kliūtį – gerą žmogų ar ne – jie šalina. Nieko asmeniško, tik baziniai poreikiai. Ar žinote, kas atsitinka geram žmogui blogoje kompanijoje? Elgsenos psichologai ir marketologai turėtų turėti aiškų atsakymą, o visi kiti – bent jau po akivaizdų pavyzdį.
Antra, įkalbėjimo akcija nėra nekaltas įrankis gėriui ir kokybei skleisti, tai gudri platforma susirinkti pritariančius nuomonės formuotojus. Ši priemonė patenkins asmenines politines ambicijas, bet įvardinti tai politikos kaitos mechanizmu – (savi)apgaulė.
Šiandienos technologijos ir valstybės valdymo patirtys mums suteikia galimybę turėti visiškai kitokį pilietis-valdžia santykį – kitokį tiek turinio, tiek ir formos prasme. Nauji tautos savivaldos modeliai – štai kas būtų realūs, ne butaforiniai sprendimai.
