Labai nuoširdžiai palaikau skaitmeninio balsavimo idėją, tačiau argumentai už ir prieš man neatrodo nuoširdūs. Matote, balsuoti internetu siūlantys iš to tikisi vieno – padidinti savo elektoratą. Atkreipkite dėmesį, tokį sprendimą siūlo jaunu rinkėju besiremiantys, į jauną profesionalą apeliuojantys politikai. Atvirkščiai, priešinasi tie, kurio rinkėjas vis viena internetu nebalsuos.
Štai kas užmirštama: naujos balsavimo formos turi galios keisti ir turinį.
Dabar rinkimai ir referendumai – gremėzdiški procesai, reikalaujantys milžiniškų žmogiškųjų ir finansinių resursų. Jie kitokie ir būti negali, tai jų legitimumo kaina. Ir kaina tokia didelė, kad niekas nesiginčys: rinkimai yra prabangos prekė.
Tačiau vieną kartą sukurta sistema, prie kurios kiekvienas gali prisijungti per savo mobilų telefoną, tampa greita, pigi ir lengvai prieinama. Nebus „serverių stebėtojų“, sumažės ir bulviakasių įtaka rinkimams.
Leiskite jums priminti, kad lapkričio 6 d. Seimas nepriėmė pasiūlymo drausti transporto priemones jų naudojimo laikotarpiu, t.y. buvo patvirtinta pataisa, kad transporto priemonė automatiškai išregistruojama, jei nėra drausta civilinės atsakomybės draudimu.
O dabar įsivaizduokite, kad kiekvienas iš jūsų turi teisę pasisakyti dėl minėto draudimo. Įsivaizduokite, kad sprendžiate jūs! Įtariu, rezultatas būtų priešingas, t.y. jūsų, ne draudikų naudai.
Tokioje sistemoje bent jau Seimo nariai tampa nereikalingi. Atsiranda intelekto centrų, gebančių modeliuoti alternatyvas, poreikis.
Kritikai suskubs sakyti, kad be ypatingų ir specifinių žinių kokybiškų sprendimų priimti neįmanoma. Tokiems atsakau: pasižiūrėkite į dabartinių parlamentarų išsilavinimą, jų biografijose paieškokite specifinių žinių ir išskirtinės kokybės įrodymų – tik neužmirškite radę pasidalinti.
Paklausiu kitaip: ar atskiro Seimo nario sprendimai yra kuom nors pranašesni už bendrą jo rinkėjų sprendimą?
Tiesa ir tai, kad kuo didesnis atstumas tarp elektorato ir jo valios įgyvendinimo, tuo daugiau iškraipymų, tyčinių ir ne.
Įsivaizduoju sistemą, kartą per savaitę pakviečiančią jus atlikti savo pilietinę pareigą – priimti sprendimą. Prisijungę jūs matote argumentus už ir prieš, taip pat matote raidos scenarijų. Tokiame scenarijuje atsispindi visi įstatymo aiškinamajame rašte aptariami kriterijai, tik įvertinti laiko atžvilgiu – scenarijų tiek, kiek yra balsavimo alternatyvų. Asmuo, neatlikęs savo pilietinės pareigos, baudžiamas: moka tam tikrą mokestį už tai, kad jis, valstybės dalininkas, nevykdo savo pareigų.
Tokioje sistemoje bent jau Seimo nariai tampa nereikalingi. Atsiranda intelekto centrų, gebančių modeliuoti alternatyvas, poreikis. Kyla kokybė: sprendimų ir piliečių. Vystosi naujos valdymo formos, kuriasi naujas piliečio, valstybės ir visuomenės santykis.
Žodžiu, visiška utopija. Kaip ir balsavimas internetu, kuris, pasak R.J.Dagio, yra visiems žinomas kaip nesaugus sprendimas.
