Nestebina ir tai, kad pirmoji gedulo banga atnešė veidmainystę. Lyg vėjarodžiai, skubantys prisitaikyti prie pirmo pūstelėjimo, ašarotus prisiminimus rašantys nepamiršo nei „gal ne su viskuo, ką jis sakė, sutikau“, nei „tai buvo prieštaringa asmenybė“.
Ir, taip, retas kuris nepridūrė: „dabar tokių nebegamina“. Įsiminiau apgailestavimą, kad tokių, kaip R.Ozolas, nebėra – aiškus filosofijos ir gilios minties trūkumas politikoje.
Tikrai taip, politinės minties kokybė šiandien džiugina tik ją skleidžiančius: savo blogo kvapo dažnai ir nepajuntame. Visgi reikia atskirti politinės idėjos kūrėjus ir vykdytojus, tokias idėjas verčiančius kasdienėmis taisyklėmis ir elgesio modeliais.
Abejoju, ar politikoje reikia filosofų, ar įstatymų leidžiamojoje, o juo labiau vykdomojoje valdžioje reikalinga toji gili mintis?
Todėl abejoju, ar politikoje reikia filosofų, ar įstatymų leidžiamojoje, o juo labiau vykdomojoje valdžioje reikalinga toji gili mintis?
Kai pirmą kartą uždaviau šitą klausimą garsiai, man replikavo, kad jei ne „drąsios minties politiniai filosofai“, nebūtų Lietuvos nepriklausomybės. Jei ne „mąstytojai politikoje“, nebūtume ES, NATO nariai ir nebūtume priėmę „aibės sudėtingų sprendimų“.
Nors pavyzdys nėra argumentas ir neigti pavyzdžių prasmės daug nėra, bet nuo kažko pradėti juk reikia. Ypač kai pavyzdžiai tokie skambūs.
Štai suvereni valstybė. Ar tikrai ši idėja – tokia unikali, iki Sąjūdžio negirdėta? Vargu, ar kas ginčysis, kad įspūdingesnė ne pati idėja, o tai, kaip ji įgyvendinta ir kad įgyvendinta apskritai.
Nesu tikras, kas telpą į tą sudėtingų sprendimų aibę, bet aš mieliau sveikinčiau su sėkmingų sprendimų aibe. Priminkite man sudėtingą nacionalinę situaciją, kuriai buvo išmąstytas vertas ir sėkmingas sprendimas. Žaibiškas ekonominių santykių pakeitimas? Privatizacijos? Įtikėjimas, kad privatūs ekonominiai santykiai yra gėris pats savaime kuriantis gėrį?
O mūsų aljansai, ar tai ne aukštojo pilotažo idėjos? Sėdėdamas patogiame fotelyje tegaliu įsivaizduoji, kaip drebėjo balsai tų, kurie pirmą kartą apie tokius tikslus prabilo. Tačiau ne fantazija, bet konkrečios žinios man leidžia rašyti užtikrintai: stojimo procesų sėkmė – procesų vadyboje ir nuosekliame tų procesų vykdyme.
Kuo grindžiu savo skepticizmą valdžioje atsidūrusiais politikos filosofais? Asmenine patirtimi. Pasirinkęs darbą su įdomiais politiniais veikėjais įsitikinau: abejotinai įgyvendinamos ir kur kas mažesnio polėkio vizijos.
Per mažai politinių idėjininkų supranta, kad pasiūlyti savo vizijų neužtenka – jos net nebus išklausytos iki galo ne tik dėl to, kad partinėms auditorijoms „filosofijos“ yra neįdomu, bet ir todėl, kad absoliuti dauguma tiesiog nesuprastų apie ką kalba.
Prie nesupratimo pridėkite nemokėjimą paaiškinti, kažkodėl privalomą susireikšminimą ir gausite rezultatą: politinius filosofus, baudžiančius save filosofijų įgyvendinimu.
Gal tai yra priežastis, kodėl gyvename nuolatinių ne iki galo sėkmingų reformų režimu?
Mąstytojų kasdienėje politikoje pertekliui yra lygus politinių mąstytojų stygiui Mokslų akademijoje. Toje institucijoje, kurioje iš tikrųjų būtų galima modeliuoti skirtingų politinių idėjų vertes konkretiems procesams vyksta.. patys paspauskite nuorodą ir įsitikinkite, ar kas vyksta.
Mažiau mąstytojų, daugiau vadybininkų? Ne, daugiau sistemų.
Leiskite paaiškinti. Nenoriu Zenono Vaigausko 2.0, jaunesnio, geriau matančio ir teisingiau skaičiuojančio. Noriu balsavimo skaitmeninėje erdvėje.
Mažiau mąstytojų, daugiau vadybininkų? Ne, daugiau sistemų.
Nenoriu kasmet perskaičiuojamo ir derinamo biudžeto, proceso, panašesnio į ekonomikos Šnobelius ir ant padorumo stovinčius, ant teisėtumo balansuojančius lobizmo ritualus – noriu atviros sistemos, kurioje galėčiau stebėti valstybės finansų srautus, matyti jų perskirstymą, prognozes ir galimybes kitiems metams ne „derėtis dėl pinigų“, o investuoti pinigus į žmones ir valstybę.
Nenoriu dešimtis kartų perlopytų teisės aktų taip, kad vienintelė galimybė su jais sugyventi būtų įgijus teisininko išsilavinimą, o noriu išsamiai apskaičiuotų, skirtingų sričių ekspertų rengtų teisės aktų, kurie veiktų kaip integruotų valstybinių taisyklių dalis.
Nenoriu sau darbo vietų susikuriančių oratorių, valstybės vyrais ir moterimis apsimetinėjančių tarpstančių išlaikytinių – noriu išteklių ir atsakomybių paskirstymo sistemų kūrėjų, suprantančių, kad pasikoręs dvylikmetis nėra tik išmoka jo tėvams, bet aibės ilgamečių socialinių-ekonominių klaidų tikėtina pasekmė.
Žinote, kaip į tokią mano kritiką atsako? „Politika – tai menas“. Arba „viskas yra gerokai sudėtingiau“.
Tačiau politiką menu paskelbė tie, kurie dėjo ir deda pastangas išlaikyti jus tamsoje, o save – valdžioje. Neatiduoti galių, reikalauti pripažinti savo – menininko – unikalumą, teisę priimti sprendimus – vadinti talentu. Tai jūsų „politikai – menininkai“, norintys jums parodyti paveikslą ir drebantys iš baimės ir pykčio, kai jūs pradedate teirautis, kas slypi už paveikslo.
O kad viskas iš tikrųjų yra sudėtingiau, suprantu net aš. Ir suprantu, kodėl: valstybės taisyklės sukurtos mūsų pačių, jų painumas ir netikėti rezultatai – ne aukštesnės galios, atvirkščiai, piliečių nusižeminimo rezultatas.
