Idealiame pasaulyje mes randame problemos priežastį, ją šaliname efektyviu sprendimu ir įsitikiname, kad situacija pagerėjo. Esame idilės paraštėse: mes visas problemas suvedame į pinigus. Net ne į pinigų panaudojimą – tiesiog į pinigų kiekį.
Šiomis dienomis turėjau galimybę pasivažinėti po Trakų rajoną, pamatyti Lentvario spindesį ir skurdą. Gal dėl to, kad esu žmogus paprastas, spindesio ir nesitikėjau. Pasirodo, esu ir pozityvus žmogus: skurdo užmačiau gerokai mažiau, nei buvau pasiruošęs. Mano nuostabai, skurdą ir spindesį užgožė nevalyvumas.
Toks nevalyvumas, kuris kyla tik iš nuosavo požiūrio į save ir aplinką. Kalbu apie apsileidimą, kurį atpažįstame „gerai kaip yra“ susitaikyme.
Esame idilės paraštėse: mes visas problemas suvedame į pinigus. Net ne į pinigų panaudojimą – tiesiog į pinigų kiekį.
Kaip manote, ar tai išsprendžiama pinigais? Statistikos departamentas nurodo, kad Trakų rajono apskrityje prieš metus gyveno 33899 žmonės. Trakų rajono savivaldybės biudžetas 2013 m. – 72909,57 tūkst. Lt. T.y. vienam vietos gyventojui tenka apie 2151 Lt.
Man skaičiai įgauna daugiau prasmės kai galiu juos palyginti. Vilniuje 2013 m. gyveno 537152 žmonės, nurodo Statistikos departamentas. Vilniaus biudžetas tiems patiems metams – 1011435 tūkst. Lt. Vienam vilniečiui tenka apie 1883 litus.
Lyginti Trakų rajono ir Vilniaus miesto „valyvumą“ – labai paprasta. Skirtumas tiek akivaizdus, kad skundas dėl nuolatinės pinigų stokos tampa nepakankamas. Dienos pabaigoje, atmetus mano pernelyg supaprastintą matematiką, atmetus gausybę niuansų lieka žmogus, jo valia ir ryžtas kurti(s) geresnį rytojų.
Šioje vietoje Vilnius turi pranašumą – Artūrą Zuoką, politiką, išsiskiriantį nuolat keliama permainų ir naujovių kartele. Dažnai ta kartelė yra tiek atitrūkusi nuo realybės, kad be autoritarinės priežiūros įgyvendinimas neįmanomas.
Tik apsilankęs rajonuose įsitikini, kaip yra svarbu turėti viziją. Ir kuo ta vizija toliau nuo žemės, kuo didesnių pastangų (ir išteklių koncentracijos) ta utopija reikalauja, tuo didesnė tikimybė, kad realybė pranoks lūkesčius.
Esu ne kartą retoriškai (o vėliau ir tiesmukai) klausęs, kokia kitų kandidatų į Vilniaus merus vizija. Visi be išimties siūlo griauti: santvarką, korupcinius ryšius, postamentus – ir tikrai daug ką griauti reikia. Bet kaip jūs save įtikinate remti tuos, kurie nugriovę ne statyti kviečia, o žemę druska nubarsto?
