Su jūsų pagalba galėtume sudaryti įspūdingą sąrašą, bet mintį supratote: išvardintais atvejais sprendžiama ne problema, o jos padariniai.
Pavyzdžiui, emigracija – tai socialinių ir ekonominių problemų visuma. Tikiuosi, visi suprantame, kad, uždraudę išvykti iš Lietuvos, žmonių srautą sustabdysime, bet niekaip nepaveiksime priežasčių, kodėl lietuviai nebenori čia gyventi.
Panašiai ir su mokesčiais. Spėju, ne visi vengiantys mokėti mokesčius yra iš prigimties blogi žmonės. Galbūt jie nemato prasmės prisidėti prie bendro biudžeto, nes iš valstybės atgal negauna adekvačios vertės. Ką darome su šia problema? Nedaug, labiau taikomės į padarinius: akcentuojame bausmės už nemokėjimą neišvengiamumą.
Galėtume imti bet kurią minėtą situaciją ir įsitikinti, kad koncentruojamės į kovą su padariniais vietoje priežasčių šalinimo.
O tai jau bėda: susitelkę į padarinius, save pasmerkiame vargui su vis naujas bėdas generuojančiomis situacijų priežastimis.
Kodėl esame tokie netoliaregiški, o kartais – tiesiog alogiški?
Mūsų nemoko analizės ir probleminių situacijų sprendimų metodų. Kiek galėtumėte išvardinti logikos klaidų, jeigu jūsų paprašyčiau? Kolegai, su kuriuo diskutuojate, pasiūlykite minties eigą pavaizduoti popieriuje, schematiškai – jeigu jo neištiks isterija dėl „ribojamo kūrybiškumo“, greičiausiai pats bus nustebintas, kiek spragų yra jo teiginiuose. Tą patį, beje, taikykite ir sau – asmeniškai patyriau, sveika.
Tragiškai neišnaudojame sutelktinio proto. Vyraujančiam individualistiniam problemų sprendimo būdui neturėčiau jokios kritikos, jeigu jis pasiteisintų. „Gudresnio už visus“ pozicija tinkama išvengti įsipareigojimų, bet yra absoliučiai klaidinga ieškant efektyviausių sprendimų.
Mes prastai kuriame ilgalaikes strategijas. Kaip nesėkmingą pavyzdį naudoju energetinės nepriklausomybės strategiją. Pastaruoju metu skamba, kad pigiausia energija – sutaupyta energija. Tuo tarpu aibe metų save klaidinome tarp renovacijos pastolių, energijos gamybos ir energijos importo „strateginių krypčių“. Strategija buvo tiek nesėkminga, kad net supriešino visuomenę.
Ar galime ištrūkti iš šito klaidingos minties rato? Be abejonės! Ir yra bent keli dalykai, ką galime padaryti.
Pakeisti būdą, kaip yra teikiami įstatymų pakeitimai ar nauji teisės aktai Seime. Su kiekvienu pakeitimu parengiamas ir aiškinamasis raštas. Dažniausiai jis būna formalumų ir tuščiažodžiavimo mišinys – atrodo, kad nesuvokiama šito dokumento paskirtis. Jeigu aiškinamasis raštas būtų parengtas kaip įžvalgus, atraminis dokumentas, išdėstantis situacijos suvokimą, schematiškai parodantis kaitą ir sprendimo padarinius, gautume visai kitą teisės akto ir jo įgyvendinimo kokybę.
Nustoti remtis išimtinai privataus verslo ekspertais. Užsienio bankai ir stambusis kapitalas, tikėtina, samdo profesionalus – jų nuomonė vertinga ir ją išgirsti sveika. Bet samdomas darbuotojas atstovauja savo darbdavio strateginiams interesams ir garantija, kad minėti interesai sutampa su bendruomenės ar valstybės ilgalaikiais siekiais, yra nulinė.
Įdarbinti Mokslų akademiją. Daugiau negu šimtmetį Congressional Research Service teikia analitines paslaugas JAV senatoriams ir kongresmenams, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės. Kodėl mes vis dar taikstomės su tuo, kad Mokslų akademija virsta Lietuvos akademinio proto ir žinių pensionu? Pasitelkime juos analizei – galbūt akademikai gebės atskirti, kur yra problema, o kur yra jos padariniai?
Suprantu, kad mano siūloma mąstysena nėra įgimta. Bet esu tikras, kad ją išmokti ir praktikuoti verta: ilgalaikėje perspektyvoje ji vis dar laiminti.
