Jos kūrėjai parašė, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“. Ir tada pareigas minėtoms institucijoms išskaidė per kitus Konstitucijos straipsnius – prezidento funkcijas randame 84 straipsnyje.
Pradžiai padarykime eksperimentą: iš Konstitucijos teksto pašalinkime terminą „prezidentas“. Pamatysite, kad struktūra nesugrius, jeigu prezidentines funkcijas išskaidysite ir deleguosite kitoms institucijoms.
Pavyzdžiui, prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Pasaulio akyse svarbu, kad valstybė prisiimtų įsipareigojimus ir jų laikytųsi. Seimo, kaip tautos atstovo, parašo pakanka absoliučiai – nė vienas tarptautinis juridinis subjektas neturėtų abejoti įsipareigojimų rimtumu. Ir, atvirkščiai, jeigu Lietuva nesilaiko tarptautinės sutarties, net patvirtintos Seimo bei prezidentūros, valstybės laukia neigiama tarptautinė reakcija.
Dar vienas pavyzdys: prezidentas „nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus“. Esu tikras, kad dažnu atveju viešo administravimo kokybė Lietuvoje pagerėtų, jeigu tam tikrus pareigūnus skirtų ne prezidentūra, bet kokia nors kolegiali institucija. Dar daugiau: girdžiu vertų svarstymo argumentų, kad į kai kurias pareigas pareigūnus galėtų skirti ir pati bendruomenė. Scenarijų yra įvairių ir tai reiškia bent jau vieną: be prezidentūros dalyvavimo skyrimo procese irgi galima išsiversti.
Konstitucijoje numatytos 24 prezidento funkcijos – perėjau per visas jas ir sprendimai, kaip iš lygties pašalinti prezidento instituciją, buvo lengvai randami, bent jau procesų sklandumo ir efektyvumo prasme.
Kaipgi demokratijos kokybė? Juk nusistatėme, kad esame parlamentinė respublika su kai kuriais pusiau prezidentinio valdymo požymiais – ar įmanoma nesugriauti demokratijos bei respublikos atsisakius prezidento?
Klasikinis demokratijos apibrėžimas sako, kad teisę dalyvauti valstybės valdyme turi visi piliečiai, jų politinės teisės yra lygios ir ginamos įstatymų. Taigi mes, piliečiai, galime susitarti, kad valstybės struktūroje atsiranda prezidentas. o galime ir susitarti, kad mums prezidento nereikia. Gal ir keista tai bus skaityti, bet būtent mūsų taikūs persitarimai ir liudija demokratijos kokybę: jeigu ji funkcionuoja gerai, turėtume struktūras keisti pagal poreikį.
O respublika? Ar prezidentas – esminė ir nepakeičiama respublikos dalis? Ne: respublikos esmė yra apibrėžtam laikotarpiui renkami valdymo organai – ir, taip, jie gali būti arba vienasmeniai, arba kolegialūs. Arba lietuviška abrakadabra: parlamentinis-prezidentinis kratinys. Nematau reikalo ilgai postringauti: Lietuva liktų respublika ir be prezidento institucijos.
Bet yra ir kitų požiūrių. Vienas tokių – pozicija, kad prezidentūra atlieka neaprašytą, tačiau fundamentaliai svarbią tautos vienijimo funkciją. Tai net tapo rimtu iššūkiu dabartiniam JAV prezidentui: kritikai juo baidė, nes jis ne vienija, bet skaldo tautą. Prisipažinsiu, vienodai mąstančios tautos neidealizuoju – už homogeniškumą man svarbiau idėjų konkurencija.
Moralinis autoritetas – to iš prezidentūros tikimasi: kad bus moralinis, vertybinis orientyras. Ar kas nors žinote, kodėl tokiu negali būti ministras pirmininkas? Konstitucinio Teismo pirmininkas? Seimo pirmininkas? Gal net turėtų tokiu būti?
Tikimasi, kad prezidentas sėkmingai naudosis savo autoritetu užsienyje – reprezentuos Lietuvą taip, kaip negali niekas kitas. Geriau negu santykius su valstybėmis, institucijomis ir žmonėmis jau dešimtmečius palaikanti Užsienio reikalų ministerija? Taip, ta, kuri santykių puoselėjimui samdo diplomatus ir išlaiko ambasadas, rengia misijas ir investuoja į bendradarbiavimą. Jeigu URM dirba nuoširdžiai, aš lažinuosi, kad prezidentas net su prezidentūros personalu neperspjaus ministerijos.
Esu girdėjęs ir tokį lūkestį: kad prezidentas bus pažangos variklis, progreso katalizatorius. Tai, kad iki šiol taip Lietuvoje nebuvo, nereiškia, kad nebus ateityje? Žinoma, įsivaizduoju scenarijų, kad prezidentu tampa genijus išradėjas, kupinas progresyvių idėjų. Jis pasinaudoja savo įstatymų leidybos iniciatyvos teise – ir ši teisė atsimuša į Seimą. Gal pasakyti, kad valstybė yra tiek pažangi, kiek toliaregiškas ir inovatyvus yra jos parlamentas, būtų per skambu, bet prezidento iniciatyvos Seimo filtro apeiti negali.
Ar gali prezidentas būti Konstitucijos garantas? Taip, tokį apibūdinimą girdėjau ir jį palydėjau su šypsena. Ne tik todėl, kad vienas prezidentas jau pripažintas pamynęs konstituciją, bet todėl, kad ir kitų prezidentų veiksmai balansavo ant Konstitucijos pažeidimo ribos – o teisės teoretikų, politologų akimis tą ribą peržengė.
Kokia viso to kaina? Prezidentūros kanceliarija nurodo, kad 2017 m. biudžetas – 5,3 mln. eurų ir dar 96 tūkst. eurų kapitalo investicijoms. Rinkimų organizavimas – nuo 4 iki 8 mln. eurų, o gal ir daugiau, svarsto Vyriausioji rinkimų komisija. Ar už šituos pinigus gauname pageidaujamą vertę?
Kokie argumentai už prezidento instituciją liko nepaneigti? Matyt, jų yra, ir ne vienas – idealiu atveju aš norėčiau, kad visuomenėje prasidėtų diskusija apie pažangesnę valstybės konstrukciją. Labai jau dažnai mes tiesiog skęstame pasroviui nesusimąstydami, kad yra ir kitų sprendimų, kitų struktūrų, alternatyvių visuomenės ir valstybės modelių. Nebūtinai geresnių, bet sužinosime tik deramai pagalvoję.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
