Mecenatas ar politikas?
Kai 2016 metais LVŽS ir R.Karbauskis pateko į Seimą, jis surinko 111525 balsus – skaičius, nuo kurio atvipo žandikaulis visiems, R.Karbauskį laikiusiems politikos naujoku. Bet naujokas jis toli gražu nebuvo – kaip ir surinkti balsai nebuvo atsitiktinumas. R.Karbauskis daug laiko ir lėšų investavo į regiono jaunimo užimtumą ir švietimą, ambasadoriais pasitelkęs atpažįstamus veidus, įskaitant ir tokį autoritetą kaip Andrius Mamontovas.
R.Karbauskio iniciatyvų ir geradarysčių pagrindu sukurtas tinklas leido mobilizuoti reikšmingą rinkėjų skaičių. O kur dar Naisių opiumas – taip, R.Karbauskis buvo gerokai labiau pasiruošęs pergalei negu įprasta manyti.
Kuomet R.Karbauskis girdavosi nevartojantis alkoholio, miestietis patikėdavo, kad tai yra žmogus, išblaivinsiantis, jo supratimu, prasigėrusį ir vaikus šulinyje skandinantį Lietuvos kaimą.
Turėjo jis ir platų patarėjų ratą – prie jo stalo tada sėdėję akademikai nebūtinai nori tą patirtį prisiminti šiandien.
Amžinai blaivus
Jau tada skambėjo pavojaus varpai dėl R.Karbauskio charakterio ir mentaliteto, bet mes įpratę girdėti tai, ką norime: t. y. tai, kas patvirtina mūsų turimą žinojimą ar nuomonę. Kuomet R.Karbauskis girdavosi nevartojantis alkoholio, miestietis patikėdavo, kad tai yra žmogus, išblaivinsiantis, jo supratimu, prasigėrusį ir vaikus šulinyje skandinantį Lietuvos kaimą.
Taip nebuvo išgirstas jo fanatiškas ir nelogiškas pasididžiavimas, kad jis gyvenime nėra ragavęs kavos – subtilus įrodymas, kad šio žmogaus principai ir požiūris nepriima kaitos, naujovių ir neigia gyvenimo dinamiką. Net ir vidutiniškai atidus žmogiškųjų išteklių specialistas kelis kartus pasvarstys prieš samdydamas tokios konstrukcijos asmenybę: akli užsispyrėliai negeba ne tik kad mokytis iš klaidų, bet jų neatpažįsta, yra neimlūs kritikai ir dažniausiai komandoms kelia pavojų.
Pavojingai atkaklus
Galbūt tas užsispyrimas ir leido R.Karbauskiui mesti iššūkį alkoholio pramonei. Nes 2016-ieji nebuvo pirmi metai, kada girti vairuotojai žudė žmones, girti tėvai skriaudė vaikus, o girti politikai darė žalą valstybės tarnybai – bet stoti prieš alkoholio pramonę drąsių iki R.Karbauskio neatsirado.
Dalis blaivybę atnešti turėjusių sprendimų buvo mažo efektyvumo, dalis tiesiog neveiksmingi be kartu einančių papildomų prevencinių priemonių.
Nes greitai atsirado lėšų rengti roko protestus už alų, samdyti viešos nuomonės formuotojus kaip alkoholio ambasadorius ir šaržuoti R.Karbauskio bei jo sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos sprendimus dėl alkoholio vartojimo mažinimo.
O šaržuoti buvo lengva, nes dalis blaivybę atnešti turėjusių sprendimų buvo mažo efektyvumo, dalis tiesiog neveiksmingi be kartu einančių papildomų prevencinių priemonių. Ir iki šiol nėra aišku, ar R.Karbauskis tiesiog įgyvendino savo užgaidą nesiekdamas tvarių pasekmių, ar jis nuoširdžiai norėjo blaivesnio ir taip prasmingesnio rytojaus Lietuvai.
Strategiškai nebrandus
Toks R.Karbauskis nebe labiausiai stebindavo – gal dėl to, kad atkakliai prisistatinėjo kaip strateginių lentos ir gyvenimo žaidimų asas. Bet vos tik pakliuvęs į Seimą, žaliasis nusipirko masyvų ir taršų automobilį, taip pat padarė viską, kad netiltų kalbos apie jo ir Gretos Kildišienės romaną.
Visgi aš įsitikinęs, kad R.Karbauskis toks buvo ne dėl intelekto ar įžvalgumo stokos – jam koją vis pakišdavo tas nelemtas charakteris, kurį, įtampos sąlygomis, suvaldyti tapdavo dar sunkiau ir tariamos strategijos eidavo velniop.
Todėl visa praėjusi kadencija buvo pažymėta keistais pasisakymais, tik trumpuoju periodu prasmingais sprendimais bei neproduktyviais konfliktais, pamažu įtraukusiais visus aplinkinius.
Vos tik pakliuvęs į Seimą, žaliasis nusipirko masyvų ir taršų automobilį, taip pat padarė viską, kad netiltų kalbos apie jo ir Gretos Kildišienės romaną.
Konfliktai be katarsio
Šaltiniai Seime sako, kad lengviau suskaičiuoti ne R.Karbauskio konfliktus, bet žmones, su kuriais jis konfliktų išvengė – ir tokių tėra vos saujelė. Kita vertus, raskite jūs lyderį, kuris neturėtų priešų.
Tačiau konfliktas konfliktui nelygus. Tiek daug R.Karbauskio konfliktų atrodė be gilesnės strateginės prasmės, net pergalės juose nebuvo vertos sudeginto laiko, dėmesio ir tiltų. Turiu nuoširdžią abejonę, ar R.Karbauskis atsigręš į praeitį ir susivoks, kiek daugiau galėjo būti nuveikęs, jeigu butų suvaldęs emocijas ir pasitelkęs taip girtą įžvalgumą – jau tiek progų turėjo tai padaryti, ir tiek kartų refleksija nepavyko.
Konfliktuota ne tik su kolegomis Seime, bet su savo paties ministrais, su esminėmis visuomenės grupėmis: medikais ir švietimo darbuotojais. Įtampos buvo pasiekusios Andriaus Kubiliaus laikmečio įtampas, o juk šalis buvo gerokai stabilesnėje ekonominėje situacijoje.
Tiek daug R.Karbauskio konfliktų atrodė be gilesnės strateginės prasmės, net pergalės juose nebuvo vertos sudeginto laiko, dėmesio ir tiltų.
Dosnios širdies
Vaiko pinigai iš tikrųjų buvo lauktas sprendimas, kaip ir pinigai senjorams – nesvarbu, kad papirkimas, nesvarbu, kad išmoka vienkartinė, bet sprendimas buvo lauktas ir jo gavėjams reikalingas. Visgi gavėjams kur kas labiau buvo reikalinga rimta išmokų ir kompensacijų sistemos korekcija – po šiai dienai sunku patikėti, kad daugumą turėję valstiečiai nesugebėjo ne tik kad pertvarkyti išmokų ir šalpų sistemos, bet net sveikatos apsaugos sistemos reformos nepatvirtino.
Tai skamba dar labiau neįtikėtinai, kai prisimeni, kad Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ir Algirdo Butkevičiaus koalicija sugebėjo patvirtinti Darbo kodekso reformą, dar žinomą kaip Socialinių santykių reformą.
O ko vertas selektyvus dosnumas tada, kai sisteminės problemos pasiglemš ir tą vienkartinį prieaugį? Matyt, kad verčiausias klausimų, kas vyksta vyriausiojo stratego galvoje, kad šis prioritetą skiria trumpalaikiam remontui ten, kur neišvengiamas kapitalinis.
Viskas arba nieko
Žmonės, kuriuos gyvenimas lepino, pasižymi šia mąstysena: jie vietoj tikslų turi užgaidas. Užgaidos, kaip taisyklė, nėra tvarios ar ilgalaikės; niekas aplinkui nepyksta, jeigu užgaida apleidžiama.
O ko vertas selektyvus dosnumas tada, kai sisteminės problemos pasiglemš ir tą vienkartinį prieaugį?
Atrodo, kad visuomenės konstravimas pagal savo paties atvaizdą buvo R.Karbauskio užgaida – ir valdžia šiai užgaidai buvo reikalinga. Nebėra galimybės viską statyti pagal save – nebėra ir suinteresuotumo, R.Karbauskiui tiesiog atsibodo: juk arba viskas, arba nieko.
Tačiau reikia išlaikyti orų veidą: kaipgi žmogus, nepripažįstantis savo klaidų sau, viešai ims ir pripažins, kad pasitraukia nes pralaimėjo. „Paprašykite, kad pasilikčiau“, – tėškė R.Karbauskis naujai Seimo daugumai. Žinoma, pasilikti niekas nepaprašė, netgi džiaugėsi atsikratę papildomu dirgikliu. O be reikalo nepaprašė: R.Karbauskis būtų buvęs užspeistas į kampą ir priverstas likti Seime be galimybės valdyti Seimo gyvenimą – tai jam būtų pati didžiausia katorga, o gal ir gyvenimo pamoka.
Atrodo, kad nuo R.Karbauskio nusisuko ne tik oponentai, tačiau ir kolegos. Vietoj to, kad, kaip pats R.Karbauskis garantavo, prieš Ingridos Šimonytės patvirtinimą ministre pirmininke visa valstiečių frakcija balsuotų vieningai, frakcija išsibarstė: 8 jos nariai balsavo prieš, o 23 parlamentarai susilaikė. Ir nors techniškai „prieš“ ir „susilaikė“ yra balsai, trukdantys patvirtinimui, jų perduodama žinia yra labai skirtinga – garantuoju, ji R.Karbauskiui buvo ypatingai karti.
Atrodo, kad nuo R.Karbauskio nusisuko ne tik oponentai, tačiau ir kolegos.
Kas toliau?
Turiu pagrįstą nuojautą, kad R.Karbauskis laiko daug pykčio ir kitų blogų emocijų, kurios jį ir vers dalyvauti politikoje. Būtent: ne vertingos idėjos, ne prasmės paieškos, bet negatyvios emocijos dar ilgą laiką bus jo katalizatoriumi.
Žinant R. Karbauskio turimus išteklius, tai nėra gera perspektyva Lietuvai, kaip ir nėra laimingo gyvenimo receptas jam pačiam.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
