Kas yra Šešėlinė vyriausybė?
Rektalinis humoras, deja, nepajėgia atskleisti Šešėlinės vyriausybės esmės. Ir jis, matyt, nebūtų suprastas Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Vokietijoje ir dar eilėje valstybių, kurių parlamentuose susiburia koordinuoti opozicijos dariniai. Pastebėta, kad oponavimas valdančiai daugumai vyksta sklandžiau, kai kiekvienai iš valdžios pozicijų yra pasiūloma alternatyva. O jeigu ta alternatyva dar ir vieningai koordinuojama, pavyzdžiui, nuoseklios programos formatu, opozicijos gyvenimas pasidaro lengvesnis ne tik teisės aktų leidybos, bet ir komunikacijos prasme.
Verta žinoti, kad Šešėlinės vyriausybės (arba Šešėlinio kabineto) tradicija atsekama nuo 1826 m., kuomet Jungtinėje Karalystėje alternatyva valdantiesiems įgavo institucinį pavidalą kaip „jos Didenybės opozicija“. Šiuolaikinį pavidalą Šešėlinė vyriausybė ten įgavo 1937 m., o Australijoje – netgi anksčiau, 1920 m.
Akademikai pabrėžia, kad Šešėlinė vyriausybė dažnai veikia lyg „mokymo centras“ potencialiems ministrams.
Akademikai pabrėžia, kad Šešėlinė vyriausybė dažnai veikia lyg „mokymo centras“ potencialiems ministrams. Alternatyvūs ministrai taip įgauna patirtis, reikalingas sėkmingai darbuotis vyriausybėje, kuomet valdantieji ir opozicija pasikeičia vietomis.
Šešėlinės vyriausybės Lietuvoje
Lietuvoje Šešėlinės vyriausybės tradicijos nėra gilios. Pirmuosius mėginimus pasiūlytą sisteminę alternatyvą valdantiesiems aptinkame 2001 m., kuomet tokią mėgino formuoti Liberalų sąjunga. Istorija nors ir nesena, tačiau labai skurdi ir, atrodo, nesėkminga: viskas apsiribojo gražiais ketinimais.
Niekuo pasibaigė ir 2004 m. Rolando Pakso koalicijos „Už tvarką ir teisingumą“ eksperimentas. Tiesa, jiems pavyko žengti vienu žingsniu toliau ir padalinti portfelius šešėliniams ministrams. Tuo viskas ir pasibaigė: Šešėlinė vyriausybė neveikė kaip koordinuotas opozicinis vienetas.
Kitos Šešėlinės vyriausybės teko laukti beveik dešimtmetį. 2013 m. tokią iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų suformavo Andrius Kubilius, pats jai ir pasiūlęs narius. Ir nors ši opozicinė vyriausybė minima keliuose pranešimuose žiniasklaidai bei per savo ministrus sudalyvavo poroje viešų diskusijų, ji susilaukė nemažai pastabų iš politologų ir apžvalgininkų kaip apsiribojusi tik negatyvia kritika.
Liberalų sąjūdis irgi nenuveikė nieko sisteminio – iniciatyva apsiribojo komunikaciniais veiksmais.
Šių kelių mėginimų pakako, kad politikai įsitikintų bent jau komunikacine Šešėlinės vyriausybės verte. Todėl jau 2015 m. Liberalų sąjūdis patvirtino savo alternatyvų kabinetą. Kaip ir Šešėlinės vyriausybės tradicijai takus mynę kolegos, Liberalų sąjūdis irgi nenuveikė nieko sisteminio – iniciatyva apsiribojo komunikaciniais veiksmais.
Kiti stoję į eilę formuoti Šešėlinę vyriausybę buvo socialdemokratai. 2020 m. spalio pabaigoje apie tokią galimybę prabilo tuometinis LSDP vadovas G.Paluckas, Žinių radijo eteryje teigęs, kad „mes [socialdemokratai], matyt, irgi turėsime savo dalinį šešėlinį kabinetą“. Iki atsistatydinimo G.Paluckas šios idėjos neįgyvendino – kaip matėme, netgi kardinaliai pakeitė nuomonę, pasišaipęs iš LVŽS alternatyvios vyriausybės.
LVŽS progresas
Tuo tarpu LVŽS padarė daug daugiau negu visi pirmtakai. Valstiečiai ne tik sudarė savo Šešėlinę vyriausybę, bet ir parengė alternatyvią Vyriausybės programą. Tai yra akivaizdus instituto progresas, nepaneigiamas nepriklausomai nuo to, kaip vertinami alternatyvūs ministrai ar pačios programinės nuostatos.
Jau dabar komunikacijos intensyvumu LVŽS Šešėlinė vyriausybė nustelbė ankstesnius eksperimentus, o valstiečių elektoratas, mano turimais duomenimis, į šį sprendimą sureagavo labai palankiai.
Jau dabar komunikacijos intensyvumu LVŽS Šešėlinė vyriausybė nustelbė ankstesnius eksperimentus.
Ką sako kritikai?
Regis, bent kol kas niekas neperskaitė LVŽS alternatyviosios programos – jeigu būtų perskaitę, esu tikras, erdvės abejonėms ir kritikai rastų sočiai. Vietoje kritikos buvo pasiūlytos pašaipos – pavyzdžiui, iš pačio termino „Šešėlinė vyriausybė“, pasiūlant aliuzijas į neskaidrią veiklą, į neva valstietišką neišmanymą.
Toks šmaikštumas politinėje komunikacijoje turi būtinųjų sąlygų: jeigu neturi dar geresnės alternatyvos, labai rizikuoji pasirodyti tiesiog piktavaliu, kuriam sekasi tik griauti, bet ne statyti. Tai, kad susitelkta ties forma visiškai ignoruojant turinį taip pat nėra geras ženklas: sudaromos prielaidos manyti, kad nėra gebėjimų įsigilinti į esmę.
Tiek politinės komunikacijos, tiek ir demokratijos raidos prasme neramina, kai kritiką išstumia pigios pašaipos. O tokios visada dangsto negebėjimą, nuoskaudas ir pavydą – kaip tik tai, ko kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo pažiūrų, nacionalinėje politikoje norėtų vengti.
Tiek politinės komunikacijos, tiek ir demokratijos raidos prasme neramina, kai kritiką išstumia pigios pašaipos.
Tuo tarpu LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis vėl gauna galimybę kalbėti apie orumą, politinę brandą ir nuoseklumą – vertybes, kurias savo veiksmais jau tiek kartų buvo pamynęs. Neįtikėtina, bet faktas: didžiausi R.Karbauskio kritikai patys balina LVŽS lyderio mundurą.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
