Klystate, jei vis dar manote, kad politikas „subręsta“ kur nors kitur, nei jūsų pašonėje. Šiandienos politikas, sprendimų priėmėjas – vakar dienos jūsų kaimynas, bendradarbis, kursiokas – tai žmonės iš tokios pačios terpės, kaip ir jūs ar aš.
Tų žmonių gyvenimo patirtys – labai panašios į mūsų. Kas liūdniausia – jų troškimai irgi tokie patys nuoširdūs ir buitiški: geriau, patogiau, daugiau.
Meistrui nereikia įrodinėti, kad jis meistras – senovės japonų patarlę noriu pritaikyti politikams. Iš dabartinių aukštų ir aukščiausių pareigūnų atimkite jų vizitines – paskui kelis iš jų paseks visuomenė?
Mano spėjimas – absoliuti dauguma akimirksniu neteks įtakos. Kodėl? Nes statistinis politikas neturi, ką pasiūlyti.
Mūsų aplinkoje geriausiai tarpsta drąsūs, stiprūs ir vikrūs – situacijos išnaudojimo ekspertai. Jie diktuoja madas ir procesų tempus.
Gal aš pernelyg absoliutinu? Patikrinkime.
Pradėkime nuo Vyriausybės. Joje buvo du ministrai, išsiskyrę iš visų kitų: energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Pastarasis bene vienintelis iš visos Vyriausybės pasiūlė naują požiūrį ir permainas. Tuo tarpu J.Neverovičius atėjo su kokybiškai nauju vadybos lygiu. Visi kiti ministrai – esamai situacijai išsaugoti skirti biurokratai. Neturiu nieko prieš juos, kaip žmones: jie yra funkciniai vienetai, užtikrinantys valdžios tęstinumą.
Seimas – nepatingėkite pasitikrinti, koks Seimo narių išsilavinimas. Nežinau, ar nustebsite pamatę, kad aukštasis universitetinis – nėra dažna diagnozė, nekalbu apie mokslinį laipsnį. Absoliuti dauguma – gyvenimo praktikai, atėję įstatymais įtvirtinti savo patirtą ir sėkmingai išgyventą tikrovę.
Iš Seimo norėčiau daugiau negu kasdienybę reguliuojančių įstatymų. Jie būtini, bet ne ką mažiau reikalingas strateginis Lietuvos išteklių administravimas.
Deja, mūsų kasdienybė, mūsų sudėtinga buitis gamina žmones su kitokiomis savybėmis. Mūsų aplinkoje geriausiai tarpsta drąsūs, stiprūs ir vikrūs – situacijos išnaudojimo ekspertai. Jie diktuoja madas ir procesų tempus.
Tai žmonės, padarę sėkmingus pasirinkimus, žinantys, kur ir kada galima nukirsti kampą: taip daug efektyviau. Nes jei netepsi – nevažiuosi, o jaunystėje su kažkuo išgertas butelis juk grįžta apčiuopiama nauda.
Ir kas pasakys, kad šitos gyvenimo taisyklės – išgalvotos? Taip surėdytas pasaulis – nebesuskaičiuoju, kiek kartų man sakė politikai „gyvename ne utopijoje, o tikrovėje“.
Mes ir jie – iš tos pačios tikrovės. Tik kažkuriuo metu nusprendžiame, kad kaimynas užmirš savo patirtis ir Seimo nario priesaikos momentu pasieks moralines aukštumas ar intelektualines gilumas.
O šventas naivume!
