Ar klaidinančios reklamos draudimas galioja ir politinėms partijoms? Ar politikai ir jiems kamufliažą paišančios agentūros turi garantuoti, kad teiginiai nebūtų klaidinantys – taikomas jiems sąžiningumo standartas ar ne?
Klaidinanti politinė reklama – tokią man siūlo daugelis partijų, bet skauda tik dėl vienos – Lietuvos socialdemokratų partijos: visgi de facto esu kairysis.
Patikėkite, tie, kurie LSDP pasivadino, puikiai žino, kas yra kairioji ideologija. Jie galėtų ir naktį išvardinti: progresiniai mokesčiai, nuoseklesnis ir efektyvesnis turto perskirstymas, trečios kartos teisių pripažinimas ir apsauga, valstybės įsipareigojimų piliečiui didinimas, viešo intereso gynyba.
Deja su klausiančiais, kas yra kairioji ideologija, esu priverstas juokauti: pasižiūrėkite į tai, ką daro LSDP ir žinokite, kad socialdemokratija yra priešinga jų praktikai. Gal norite detaliau?
LSDP atstovaujama ekonominė politika, be abejo, grįsta kažkokia logika – kad ir kokia ji būtų, tikrai ne kairės orientacijos. Per dažnai atrodo, kad sprendimai yra skirti atskiriems vienetams, o jų motyvai neturi nieko bendra ne tik su kokia nors ideologija, bet ir idėja apskritai – tinkliniai interesai, ir tiek.
Su klausiančiais, kas yra kairioji ideologija, esu priverstas juokauti: pasižiūrėkite į tai, ką daro LSDP ir žinokite, kad socialdemokratija yra priešinga jų praktikai.
Užsienio politika. Neteko girdėti, kad užsienyje Lietuva būtų suprantama kaip „kairioji“ valstybė. Užsienio reikalų ministro, socialdemokrato Lino Linkevičiaus kuruojama sritis įprastai atrodo kaip atskiros ryšių su visuomene akcijos – tarpusavyje atsietos ir reklaminės.
Jokia paslaptis, kad kur kas dažniau mes keliame ne žmogaus teisių, ne vienybės kokiu nors pagrindu vėliavą, bet karo kirvį.
Socialinė apsauga – visada šitą terminą rašau su atodūsiu, man Lietuvoje jis atrodo tuščias, melagingas. Kad ir pastarieji sprendimai darbo teisės srityje: jie glumina.
Neskaičiuosiu, kiek juose socialdemokratijos, bet atkreipsiu dėmesį, kad pagrindiniais naudos gavėjais skelbiami darbdaviai ir „valstybės biudžetas“ – tas socialdemokratas, kuris įtikinės, kad piliečio gerovė seka paskui privataus sektoriaus gerovę ir yra mažiau svarbi už valstybės biudžetus, tas jus klaidina: jis nėra socialdemokratas.
O ko norėti, jei nominalūs socialdemokratai vis dar gyvenimą matuoja BVP augimu ir ignoruoja GINI koeficientą, parodantį pajamų tarp namų ūkių pasiskirstymo (ne)tolygumą.
Sveikatos apsaugos sistemoje buvo konstatuota reali grėsmė: verslininkai su atskirų politikų pagalba siekia valstybinės sveikatos apsaugos sistemos bankroto ir kuo pigesnio sektoriaus privatizavimo. Socialdemokratai pasišovė apginti valstybinę sveikatos apsaugą – apie metus žaidė gynybą, paskui gal atsibodo, o gal padarė ekonominį sprendimą: tokia politika neapsimoka.
Jeigu ne atskirų socialdemokratų pavieniai pasisakymai, socialdemokratijos LSDP nebūtų nė kvapo. Dabar visgi kvapas yra, tik jis raukia nosį sprendimus priimantiems bičiuliams.
Energetika. Andriaus Kubiliaus vyriausybės paruošta energetinė strategija save kairiąja vadinančios vyriausybės kaip strateginis dokumentas nesudomino. Gal tik man atrodo, kad labiausiai dominantis momentas buvo virvutės kirpimas prie suskystintų dujų terminalo – priminkite, ar buvo priimta reikšmingų sprendimų, kurie energetinės nepriklausomybės viziją perkels iš reklaminės, deklaratyvios plotmės į pragmatinę?
Rašau ir ieškau sferos, sprendimų, bet ko, kas man leistų parašyti tą lemtingąjį „bet“ – bet tokio ir nerandu. Jeigu ne atskirų socialdemokratų pavieniai pasisakymai, socialdemokratijos LSDP nebūtų nė kvapo. Dabar visgi kvapas yra, tik jis raukia nosį sprendimus priimantiems bičiuliams.
Įsitikinkite: pavartykite Vyriausybės programą ir apsidairykite, ar buvo (ne)įgyvendinti kairieji pažadai. O tada paklauskite savo kairiuoju besidedančio atstovo, kodėl jam naudingiau apsimesti socialdemokratu nei prisipažinti esant dešiniu.