Išsivadėjus steigimo euforijai ir pasibaigus reklaminiams baneriams ateina laikas atidesnei partinės programos analizei, ką ir siūlau padaryti.
Kaip ir pridera, programa prasideda filosofiniu požiūriu į pasaulį: juk reikia nustatyti savo koordinates jame. Aukščiausios vertybės, Laisvės partijos matymu, turi būti gerbiamos, saugomos ir neliečiamos: žodžio laisvė, žmogaus teisės, laisvi rinkimai, laisva rinka, laisva žiniasklaida, nepriklausomi teismai. Žodžio laisvė, nepriklausomi teismai ir laisva rinka suvienodinamos pagal savo reikšmę? Galime vardinti aibes scenarijų, kada rinkos ribojimai yra prasmingi ir reikalingi – netgi, pavyzdžiui, vardan žodžio laisvės. Suteikti vienodą prioritetą rinkai ir žmogaus teisėms reiškia sekti radikaliausiomis Laisvos rinkos instituto mintimis – o tokios dažiau buvo teorinės nei skirtos praktikai.
Toliau analizuodami perskaitysite, kad viena vertybė yra svarbesnė negu kitos: individo laisvė. Laisvės partijos steigėjai žengė dar vieną žingsnį į priekį: pilietis „geriau, nei bet kas kitas, gali tvarkytis savo gyvenime ir priimti sau svarbius sprendimus“. Koks procentas piliečių su savo gyvenimais tvarkosi, ir dar tvarkosi sėkmingai? Man avaringumo, sergamumo, fizinio aktyvumo, nusikalstamumo, migracijos duomenys kaip ir rodikliai apie visuomenės psichologinę būklę siūlo daug prielaidų, iš kurių bene paskutinė būtų, kad individas pavieniui geriausiai tvarkosi su savo gyvenimu ir priima geriausius (sau?) sprendimus. Darau informuotą spėjimą, kad antropologai būtų dar griežtesni: absoliuti dauguma žmonių yra gerokai sėkmingesni ne pavieniui, bet bendruomenėse.
Peržvelgęs partijos steigėjų sąrašą tikiu štai kuo: iniciatyvinė grupė save laiko sėkmingais žmonėmis, kurie savo gyvenimus kontroliuoja. „Viską pasiekiau individualiomis pastangomis“ sukuria iliuziją, kad jų gyvenimai pozityviai klojosi ne sėkmingame sociume, bet izoliuotame vakuume. Kintamųjų ir nežinomųjų kontrolės galimybės nekritikuosiu dėl pernelyg filosofinio šio klausimo atspalvio, bet priminsiu „sėkmingųjų sėkmės“ teoriją. Ji teigia, kad baigtinių išteklių aplinkoje didesnis resursų kiekis generuoja daugiau sėkmės ir be valingo trečios šalies įsikišimo disbalansas tik didėja. Paspaudę šią nuorodą galite pamatyti minėtos hipotezės schemą.
Kartu noriu atkreipti visų dėmesį, kad būtent ši situacija ir iliustruoja partijų esmę: tenkinti savo narių interesus. Sėkmingųjų interesas pasinaudoti palankesniu išteklių (ne)perskirstymu yra akivaizdus ir teisėtai įsteigta partija tokį interesą gali sąžiningai ir oriai atstovauti.
Kaip Laisvės partija supranta savo partiečių interesus atskirose valstybės valdymo srityse?
Švietimas
Daug lūkesčius keliančių raktažodžių: pramonės revoliucija, robotizacija. Tačiau nusileidus iki tikslų, kai kada tiesiogiai referuojančių į būsimas priemones, dalykas tampa paprastesnis, gal net per daug. Nors akcentuojamas prastos mokslo kokybės suvokimas ir nekoks švietimo finansavimas bei žemas efektyvumas, toliau nežengiama. Atidžiai skaitant tampa akivaizdu, kad Laisvės partija neatsikratė industrinių visuomenių mąstymo modelio: švietimo sistema gamina darbuotojus.
Ar pernelyg drąsu būtų siekiamybė tokios švietimo sistemos, kuri „gamina“ brandžias ir sveikas asmenybes? Tikiu steigėjų įžvalgumu: tokie švietimo sistemos pokyčiai nebūtų lengvai suderinami su partijos „sėkmingųjų sėkmės“ filosofija, nes grėstų pavirsti į ne tokį palankų resursų perskirstymą.
Atidžiai skaitant tampa akivaizdu, kad Laisvės partija neatsikratė industrinių visuomenių mąstymo modelio: švietimo sistema gamina darbuotojus.
Žmogaus teisės
Ši dalis kupina įdomybių. Matyt, pirmiausia skaitantiems už akių klius siekis ginti privačią nuosavybę nuo vis dažnėjančio noro „atimti ir padalinti“ – privati nuosavybė suprantama kaip visos žmonijos progreso epicentras.
Vėl jaučiu pareigą priminti, kad žmogaus teisės yra skirtingo svorio. Pavyzdžiui, teisė į gyvybę, teisė į minties ir žodžio laisvę – jos yra labai arti absoliuto ir tik trumpas ypatingų aplinkybių sąrašas leidžia šias laisves riboti. Aštriausi protai ugdo dirbtinio intelekto gebėjimą pasirinkti, ką pervažiuos autonominis automobilis: tris pensininkus ar du kūdikius? Matyt, užtektų ir gerokai atbukusios galvos nuspręsti, į ką mašina rėšis: į žmogų ar į privačią žmogaus nuosavybę.
Beje, yra terminas „trečios kartos teisės“. Tai tokios teisės kaip, pavyzdžiui, teisė į sveiką aplinką. Tačiau „Žmogaus teisės“ skiltyje Laisvės partija jos nemato.
Ką Laisvės partija mato, tai aibę socialinių problemų, nuo neįgaliųjų padėties iki gausaus įkalintų asmenų skaičiaus; nuo privataus gyvenimo apsaugos iki atskirų grupių diskriminacijos.
Ekonomika ir inovacijos
Ekonomikos kokybei įvertinti pasirinkti įvairūs indeksai, tačiau atmestas GINI koeficientas. Tai lemia, kad į ekonomiką žiūrima kaip į kažką atskiro, antstatinio – t.y. ne kaip į sistemą, pereinančią per visą visuomenės pjūvį.
Laisvės partija žada mokesčių sistemos pertvarkas. Jos labai patiks įmonėms: reinvestuojamas pelnas nebus apmokestinamas.
Kartu žadama, kad socialinio draudimo sistema „kur įmanoma“ bus pakeista į individualų taupymą vietoj darbdavio ar dirbančių apmokestinimo.
Laisvės partijos siūlymu iš socialinio draudimo sistemos būtų pašalintas mokesčių perskirstymas. Teigti, kad tokių teiginių autorius greičiausiai nėra skaitęs Konstitucinio Teismo sprendimų, būtų banalu. Verčiau priminsiu, kad vienam piliečiui užsitikrinti savo gyvenimo saugumą be bendruomenės dalyvavimo būtų labai sudėtinga. Netobulai funkcionuojanti sistema grįsta šia idėja: mums patekus į sudėtingą atkarpą, geresnėje padėtyje esantys finansuoja mūsų lipimą iš ligos patalo, iš asmeninių negandų ar rinkos nesėkmių. Tai yra vienas iš esminių bendruomenės privalumų – ypač kai sužinai tikrąją gydymo kainą, kai suvoki, kiek pavieniam piliečiui iš tikrųjų kainuotų jam reikalingos infrastruktūros išlaikymas.
Individualus taupymas neatrodo tvarus ne tik dėl to, kad dėl rimtesnės bėdos prireiktų likviduoti didesnę dalį santaupų, bet ir dėl to, kad jis paneigia savitarpio pagalbos principą ir jo įvairias naudas. Suprantu, kad „sėkmingųjų sėkmės“ sąlygomis tos naudos nėra akivaizdžios, tačiau rinkėjams, ieškantiems atstovų sau, verta Laisvės partijos poziciją šiuo klausimu suvokti kaip įmanoma aiškiau.
„Ekonomika ir inovacijos“ skiltyje įtvirtintas ir „Minimalios valstybės“ modelis. Jis reiškia ir naują privatizacijos bangą, ir naują kapitalo koncentravimo bangą. Kartu tai apima naują požiūrį į paslaugas: jeigu valstybei atliekant viešųjų paslaugų teikėjo funkciją uždarbis nebuvo esminis kriterijus, tai privatizavus jis tokiu taps. Netikite? Vienas Laisvės partijos steigėjų Remigijus Šimašius yra nurodęs, kad iš verslo tegalima reikalauti akcininkų indėlio maksimizavimo, o socialinės ir kitos atsakomybės yra perteklinis reikalavimas.
Laisvės partija žada mokesčių sistemos pertvarkas. Jos labai patiks įmonėms: reinvestuojamas pelnas nebus apmokestinamas.
Beje, yra ir anekdotinių pasiūlymų, tokių kaip uždrausti mokesčių inspekcijos patikras per pirmus dvejus metus nuo mikro įmonės susikūrimo. Arba visai nejuokingų momentų: „verslą bus galima pradėti, suspenduoti bei likviduoti naudojantis vien mobiliomis technologijomis“. Steigti partiją tam, ką gali nulemti ministerijos ir jau dabar Seime esantys liberalai? Nuoširdžiai glumina tokie svyravimai programoje: nuo strateginių pasiūlymų iki pavienių, izoliuotų sprendimų.
Sveikatos apsauga
Dėmesio vertos kelios vietos, o pirmiausia – kad Laisvės partija suvienodintų privačių ir valstybinių gydymo įstaigų prieigą prie valstybės biudžeto. Tai – nuoroda į valstybinės sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą, kuri yra absoliučiai logiška žinant, kad partijos steigėjai bei pirminė auditorija ir būtų vieni iš valstybinės sistemos privatizuotojų.
Kita įdomi detalė: Laisvės partija, preambulėje aukštinusi sąmoningą ir įgalintą individą, apie to paties individo vaidmenį išsaugant jo asmeninę sveikatą neužsimena – viso labo perkeliama atsakomybė (ir mokesčių mokėtojų pinigai) iš valstybinių gydymo įstaigų į privačias. O juk akademikai ir praktikai sutaria, kad net 70 proc. sveikatą lemiančių veiksnių yra priklausomi nuo konkretaus žmogaus.
Nuoseklios diskusijos vertas pažadas priešintis „valstybinių“ verslų kūrimui ir nesąžiningai konkurencijai farmacijos sektoriuje“. Su naujų vaistų kūrimo pramone susipažinę po šių metų balandžio mėnesį prasidėjusio vaistų gamintojo Achaogen bankroto procedūrų neturi daug išeičių kaip tik pripažinti naujos struktūros būtinybės tam, kad ir toliau būtų kuriami ir pacientams teikiami efektyvūs vaistai. Alternatyvi struktūra reikalinga todėl, kad privatus sektorius rodo vis aiškesnius ženklus, kad naujų antibiotikų kūrimas yra nepelninga veikla, jos jau atsisakė tokios kompanijos kaip AstraZeneca, Bristol-Myers Squibb, Eli Lilly, Abbvie, Sanofi. Netgi Forbes, ryškiai pro rinkos ekonomika leidinys, pristatė poziciją, kviečiančią kurti naujus veiklos modelius ir sisteminius pokyčius – ir juose valstybės vaidmuo ne mažinamas, bet didinamas.
Laisvės partija suvienodintų privačių ir valstybinių gydymo įstaigų prieigą prie valstybės biudžeto. Tai – nuoroda į valstybinės sveikatos apsaugos sistemos privatizavimą.
Socialinė politika
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ir čia viskas sukasi apie pinigus: jų trūkumas yra esminė problema, kiekio padidinimas būtų esminis sprendimas. Kiek daugiau vilties teikia siekiamybė, kad „socialines paslaugas teikiančios institucijos gebėtų teikti kompleksinę pagalbą, derindamos su švietimo, sveikatos apsaugos ir kitomis įstaigomis bei organizacijomis“.
Skaitant tampa aišku, kad daug paprasčiau suvesti viską į pinigus ir kaip sunku siekti kompleksinių sprendimų. Sprendimas mažinti valstybės dalyvavimą – aiškus: Laisvės partija skatins žmones „patiems pasiruošti įvairioms gyvenimo negandoms“.
Viešasis valdymas ir biurokratija
Atrodytų, politinei partijai tai turėtų būti viena iš centrinių dalių. Visgi taip nėra: ši skiltis nugrūsta link pabaigos ir neišsami. Kita vertus, negali nepritarti konstatavimui, kad viešas valdymas turi būti dinamiškas ir neatsilikti nuo tendencijų bei visuomenės raidos. Tačiau kaip vertinti tokius siūlymus kaip atskirti „politikos formavimo ir jos administravimo / įgyvendinimo funkcijas“? Kaip ir jūs, taip ir aš mėtau monetą: arba kažkas reikšmingai inovatyvaus, arba kažkas neišmano konstitucinės valstybės sąrangos.
Bet labiausiai neraminti turėtų štai ši eilutė: „remsimės 2017 m. Talino e-vyriausybės deklaracijos principais“. Skaitmenizavimas, žinoma, yra sveikintina. Tačiau 2017 m. pristatytas požiūris neaprėpia blockchain galimybių, didžiuosius informacijos telkinius (big data) mini vos kartą. Dirbtinis intelektas irgi lieka paraštėse. Žinoma, žygiuojantiems pėstute ir paspirtukas yra didelė inovacija, bet visų kitų transporto priemonių akivaizdoje kalbėti apie jį kaip apie pavydėtiną kosmosą nėra perspektyvu.
Kaip vertinti tokius siūlymus kaip atskirti „politikos formavimo ir jos administravimo / įgyvendinimo funkcijas“?
Užsienio ir gynybos politika
Šioje srityje Laisvės partija žada savo laisvę apriboti bendro sutarimo su kitomis partijomis vardan – džiuginantis valstybinio mąstymo pavyzdys. Laisvės partija ketina siekti didesnės integracijos į ES, pavyzdžiui, ir gynybos srityje. Ar tai reiškia, kad ši partija pasisakytų už ES kariuomenės sutelkimą, nėra įvardinta.
NATO pajėgų dislokavimas Lietuvoje, visuomenės militarizavimas – šioje skiltyje teiginiai standartizuoti, Laisvės partijos pozicija jau ne kartą pristatyta skirtingų politinių jėgų.
Santykių su kaimynais skiltyje žadama veikti aktyviai ir blaiviai, vertinti šalis pagal de facto veiksmus. Nurodoma ir pagrindinė partnerė: Lenkija.
Aplinkosauga ir energetika
Ši skiltis Laisvės partijos programoje yra bene labiausiai išvystyta. Panorėjus netgi galima įskaityti vakarietiškos taisyklės „kodėl t.t. išteklių reikia tausoti?“ virsmą į japonišką „kodėl t.t. išteklių reikia švaistyti?“ principą.
Sveikintinas ir dėmesys žiedinei ekonomikai. Žinoma, galima kritiškai klausti, kodėl šitas pažangus ekonomikos modelis nutrenktas į bene paskutinius puslapius ir neliestas skiltyje „Ekonomika ir inovacijos“, tačiau net ir tokia pozicija yra postūmis į priekį.
Ar toks postūmis – pakankamas? Jeigu vertinsite pagal faktinį politikų su(si)vokimo lygį, tuomet su absoliučiu pliuso ženklu: juk didžioji dauguma Seimo narių, ministrų ir jų pritarėjų apie klimato kaitos padarinius ir kaštus kalba anekdotiškai primityviai. Tačiau jeigu vertinsite vienos naujausių ataskaitų šviesoje, tuomet Laisvės partijos pozicija irgi atrodys aplaidžiai nepakankama.
Per visą programą eina stora raudona linija: pinigai.
Kultūra ir visuomenė
Ši sritis – paskutinė Laisvės partijos programoje. Labai simptomiška: kultūra yra suprantama kaip prekė ar paslauga – ir į ją žiūrima per susuktos kupiūros tūbelę. Siūlomi sprendimai vėl sukasi apie mokesčių restruktūrizavimą ir finansų valdymą – lyg buhalterija ir čia būtų alfa bei omega.
Kaip vertinti partijos programą in corpore? Pirmiausia, reikia pasveikinti: ji labai aiškiai apibrėžia partijos auditoriją (sėkmingi, individualia gerove besimėgaujantys žmonės). Pažvelgus į praeitį ir prisiminus, kiek kartų įvairioms politinėms jėgoms buvo kilusios tapatybės krizės dėl painaus savęs pozicionavimo, galima pasveikinti Laisvės partiją su šiuo startiniu aiškumu.
Antra, per visą programą eina stora raudona linija: pinigai. Ne visuomenė ar bent jau bendruomenės, net ne visokeriopas individo įgalinimas, bet tiesiog pinigai. Jų trūkumas ar neveiksmingas skirstymas suprantama kaip visų problemų ištakos, o jų gausa ir efektyvesnis (ne visada aišku, kaip matuoti tą efektyvumą) administravimas būtų visa ko sprendimas.
Trečia, yra užuomazgos ne trumpalaikių, vienos Seimo kadencijos, bet ir labiau ilgalaikių tikslų, pvz., Baltijos šalių bendradarbiavimas, tapti atvirų duomenų lyderiais ES.
Perskaičius programą tampa aiškios ne tik Laisvės partijos vertybės ar prioritetai, bet ir jos filosofinė idėjos: aišku, ko iš jos tikėtis ir kokių sprendimų laukti neverta. Ir to užtenka bent jau pripažinti, kad partijos programa savo funkciją atlieka ir yra pakankama mums, rinkėjams, apsispręsti dėl palaikymo ar ne.
Julius Naščenkovas yra yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
