Politinės komunikacijos institutas eina į pagalbą: kad geriau pažintume pasiryžusius patirti išbandymą valdžia, apžvelgsime partijų programas ir padėsime susigaudyti tiksluose bei pažaduose – ciklą pradedame Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų programos analize.
Ašis – gerovės valstybė
Socialdemokratai atspirties taško ieško klasikinėje Gerovės valstybės sąvokoje, pasiūlytoje dar 1949 metais. Jos esmė – valstybė, kuri garantuoja efektyvų švietimą, socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą, pajamų apsaugą ir užimtumą. Šalia pilietinių teisių atsiranda socialinės teisės – tikrieji visuomenės „klijai“. Taip LSDP pasirenka keturias veikimo kryptis, kurias ir nagrinėsime:
-
Kultūra ir švietimas;
-
Gerovė per solidarius mokesčius, technologinę pažangą ir verslumą, pajamų apsaugą bei sveikatos priežiūrą;
-
Ekologija;
-
Pilietinės visuomenės stiprinimas.
Šiose keturiose kategorijose LSDP iš viso pateikė 198 veiksmų sąrašą – pasak socialdemokratų, jie yra Gerovės valstybės riboženkliai. Aptarsime ne visus teiginius, bet, mūsų nuomone, reikšmingiausius ir tuos, kurie padarytų didžiausią pokyti valstybės ir piliečių gyvenimuose.
Ar buitis apibrėžia būtį?
Programos autoriai nurodo, kad „Skandinavijos šalyse, kuriose net iki dviejų trečdalių žmonių pasitiki vienas kitu, net 85-90 proc. gyventojų dalyvauja kultūrinėse veiklose“. Pasiūlyta ir daugiau argumentų, kodėl dėmesys kultūrai turėtų būti padidintas ir siekti 2 proc. nuo BVP iki 2024 metų: „Į kultūrą labiau įsitraukę gyventojai aktyviau dalyvauja rinkimuose ir yra pilietiškesni. Ji skatina tarpusavio pasitikėjimą ir vienas kito palaikymą. Mažina nusikalstamumą, stiprina tautinį ir vietos tapatumą. Individualiu lygiu – investicijos į kultūrą gerina žmonių psichinę sveikatą, kūrybiškumą, laimės jausmą, suteikia galimybę saviraiškai, turiningam laisvalaikiui".
Visgi svarbiausias momentas čia yra išsivadavimas nuo klaidingai interpretuojamos sociologo Abrahamo Maslowo „poreikių piramidės“. Ji vis dar liguistai mėgstama politikų: neva tol, kol nepatenkinami sotumo/saugumo/dauginimosi poreikiai, neverta kalbėti apie savirealizaciją – žmogiški poreikiai išsidėstę piramide ir tik pilnai patenkinus žemesnį laiptelį galima imtis kitų, aukštesnių, poreikių. Reikia pasidžiaugti, kad LSDP nuo šios ligos išsigydė: pats A.Maslowas savo teorijos niekada ir nepateikė kaip piramidės – tokią nupaišė paprastumo siekiantys rinkodaristai. A.Maslowo modelyje poreikiai yra susiję ir persipynę: suprask, ir alkanas žmogus gali norėti pagarbos bei save išreikšti. Kad tai atpažino ir pripažino socialdemokratai yra didelis žingsnis į priekį, potencialiai leisiantis išvengti aibės neveiksmingų sprendimų socialinėje politikoje.
Kur baigiasi mūsų perspektyva?
LSDP programoje primenama, kad „ketvirtadalis penkiolikmečių neturi net minimalių reikalingų mokymosi įgūdžių“ ir „pasižymi prastais matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo įgūdžiais" – pagal šiuos kokybinius rodiklius ES rikiuojamės 18-20 vietoje. Visuomenės nuomonės apklausose irgi atsispindi nerimas dėl švietimo būklės – ne vien rinkėjams „iš kairės“ ji atrodo problematiška. Visgi dauguma centro-dešinės politikų apie švietimą kalba iš aukštojo mokslo perspektyvos ir labiau kaip apie paslaugą, kurią žmogui suteikia įgalinta institucija – nesvarbu, privati ar valstybinė.
Tuo tarpu LSDP programoje švietimas pristatomas kaip valstybės pareiga piliečiui ir išsakomas siekis ne tik didinti finansavimą, bet ir reikšmingai keisti pačią švietimo sistemos struktūrą.
Kuomet kalba pasisuka apie aukštąjį mokslą įdomiau yra ne tai, kokius sprendimus LSDP pasiūlė, bet tai, kas lieka nutylėta. Programoje žadama įdiegti „mechanizmus, kurie skatintų stojančiuosius rinktis ne tik madingas, bet ir visuomenės raidos bei ūkio poreikius atitinkančias studijų programas“. Už to slepiasi kontraversiškasis valstybės užsakymas ir planavimas. Jis ne visada lengvai suderinamas su universitetų autonomija ar su individualiu polėkiu rinktis valstybės atžvilgiu nerentabilų išsilavinimą.
Kur kas aiškesnis pasiūlymas – Mokymosi visą gyvenimą čekių sistema, praktikuojama, pvz., Danijoje – ji leidžia vyresniems darbo rinkos dalyviams be gėdos ir nusižeminimo įgyti naujus ar atnaujinti užsistovėjusius profesinius įgūdžius. Sutapimas ar strategija, bet kol kas rinkiminėje komunikacijoje švietimo ir mokymosi visą gyvenimą idėjos yra užgožiančiai daug.
LSDP programoje švietimas pristatomas kaip valstybės pareiga piliečiui.
Kas yra sveikata?
Ne taip jau seniai, pvz., Sveikatos ministro Raimundo Šukio laikais, buvo aišku, kad sveikata lygu gydymas – ir farmacijos kampanijos tam entuziastingai pritarė. Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis dėmesį mėgino perkelti į sveikatinimą, t. y. sveikatai palankių įpročių skatinimą. Jis priminė seną tiesą, kad sveikatos kondiciją lemia sudėtiniai veiksniai: gyvenamoji aplinka, gyvenimo būdas ir genai – du iš trijų faktorių galime reikšmingai koreguoti.
LSDP programoje žengtas dar vienas žingsnis į priekį: nurodoma, kad „Sveikata yra suvokiama kaip visiškos fizinės, dvasinės bei socialinės žmogaus gerovės būsena, o ne tiktai padėtis, kuomet nesergama liga ar neturima jokios negalios“. Taip suformuojama esminė programinė nuostata: sveikata visose Vyriausybės politikos sektoriuose ir visose ministerijose. Iš šiandienos taško žiūrint tokia perspektyva yra radikali: priimant bet kurį teisės aktą atidžiai įvertinti, kaip naujas reguliavimas paveiks visuomenės sveikatą. Nuo šios minties – tik vienas žingsnis iki svarstymo, ar gali švari ir saugi aplinka pilietį padaryti laimingesnį negu padidėjusi jo perkamoji galia.
Programoje kalbama ir apie reprodukcinę sveikatą bei lytinį švietimą. Sprendimai siūlomi ne per bažnytinę-religinę, bet per pilietinę-edukacinę prizmę, ir tai turėtų žinoti visi, kurie tokias problemas norėtų spręsti draudimo bei baudimo taktikomis.
Apsauga nuo gyvenimo netikėtumų
Programoje atkreipiamas dėmesys į stresą dėl nesaugios ateities netekus pajamų, sveikatos, artimųjų. LSDP kalba apie žmogų tausojančią politiką ir tai yra ženklus pokytis nuo šiuo metu vyraujančios retorikos, kuri žmogų mato labiau kaip priemonę negu kaip politikos priemonių tikslą. Todėl LSDP įsipareigoja per metus parengti „nacionalinę skurdo, socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimo strategiją“ ir pradėti jos įgyvendinimą.
Didelis dėmesys skiriamas pensijų sistemai: ketinamą ją reformuoti ir įsteigti universalią nacionalinę pensiją, kuri „pasiektų minimalų vartojimo poreikio dydį (šiuo metu 257 eurai)“.
Programos pristatymo metu nuskambėjo kontraversiškas siekis turėti „visuotinį užimtumą“. Kadangi neužimtos rankos yra velnio įnagis, atskiroms rinkėjų kategorijoms tai gali patikti. Tačiau reikia suprasti, kad visuotinis užimtumas nėra šio dešimtmečio idėja – gal net teisingiau būtų sakyti ne šio šimtmečio. Ir kilęs jis visai ne iš demokratinių konotacijų, bet iš siekio kontroliuoti masių perteklinę energiją, kad ji nepasireikštų savo destruktyvia prigimtimi. Taip, tai elitistinė galvosena, kurioje telpa vos kelios visuomenės grupės: kokybiški ir kūrybingi, vertingi žmonės; bei tamsūs ir primityvūs, be išorinės kontrolės nesugebantys gyventi dvasios varguoliai – būtent juos ir reikia laikyti nuolat užimtus.
Sudėtinga perdėti, kaip ši visuotinio užimtumo idėja vėluoja su laiko dvasia ir visuomenės raida. Galų gale, visa technologinė pažanga ir veda į ateitį, kurioje sėkmingam visuomenės funkcionavimui bus reikalingas vis mažesnis ir mažesnis tiesiogiai dirbančių žmonių skaičius. Turiu blogą nuojautą, kad šioje vietoje įvyko didelis nesusipratimas, kuomet programos kūrėjai ir politikai pasiklydo vertime: jie anglišką terminą „engagement“ išvertė kaip „užimtumas“, suteikdami jam darbo prasmę. Visgi apie ateitis spekuliuojantys akademikai mintyje turi ne darbo santykius, bet įsitraukimą į visuomenės gyvenimą kitokiais pagrindais.
Reikia suprasti, kad visuotinis užimtumas nėra šio dešimtmečio idėja – gal net teisingiau būtų sakyti ne šio šimtmečio.
Kiek kainuoja gerovė?
Klausimas taip ir neatsakytas nuo pat Gerovės valstybės termino sukūrimo, tačiau intensyvios paieškos eksperimentuojant su įvairiomis mokesčių ir viešųjų paslaugų sistemomis davė užtikrintą atsakymą: kad ir iš kokių šaltinių, viešų ar privačių, gerovė būtų perkama, dienos pabaigoje kainą visgi sumoka piliečiai. Žinoma, tai niekaip neneigia diskusijų apie kainos ir kokybės santykį – socialdemokratai sako, kad tai valstybės paskirtis yra teikti gerovei reikalingas viešas paslaugas. Tuo tikslu numatytas ambicingas BVP perskirstymas – 35 proc. iki 2024 metų.
Ir nors LSDP programoje dabartinio ekonomikos modelio nesiryžtama įvardinti kaip panašesnio į trečio pasaulio šalių nei į Vakarų valstybių, konstatuojama, kad pigi darbo jėga ir maži mokesčiai nėra suderinami su inovatyvios, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos siekiu.
Taip LSDP išsikelia tris tikslus: „pirma, visos pajamos turi būti apmokestinamos vienodai – „ne“ privilegijoms apmokestinant pajamas. Antra, suminėms metinėms pajamoms turi būti taikomi progresiniai tarifai. Trečia, mokesčiai turi būti administruojami efektyviai, pasitelkiant gerąsias europines praktikas ir užtikrinant žmonių pasitikėjimą mokestine sistema“.
JAV įkvėpti
JAV Demokratų partijos atstovai amerikiečiams pasiūlė „Naują Žaliąjį Sandorį“ – strategiją, kuri į valstybės ekonominio ir politinio gyvenimo epicentrą iškelia ekologišką ir darnią plėtrą. Lietuvos kairieji neatsilieka ir siūlo linijinę ekonomiką keisti į žiedinę ekonomiką, kurioje „gamink-vartok-išmesk“ logika būti pakeista į „gamink-tausok-vartok-perdirbk“ mąstymą. Šioje dalyje galime perskaityti įsipareigojimą steigti valstybinį plėtros banką su „plačiu socialiniu mandatu“. Ką tai reiškia galima spėti iš užuominų, tokių kaip: „smulkaus ir vidutinio verslo finansavimas“, „valstybinė būsto politika“, „kova prieš klimato kaitą“ – tačiau spėlionių programoje norėtųsi kiek įmanoma mažiau.
Įkvėpimo, tiesa, ieškota plačiau negu JAV: „Remiantis sėkmingomis išsivysčiusių valstybių praktikomis, išbandysime įvairias socialinės ekonomikos formas, tokias kaip įmonės, kurių savininkai ir valdytojai yra patys darbuotojai, gamintojų ir vartotojų kooperatyvai, darbuotojų atstovai įmonių valdybose ir pan.“. Jeigu vienus tokie planuojami eksperimentai džiugins, kiti teisėtai abejos, kiek numanomos permainos prisideda prie teisinės aplinkos stabilumo. Kadangi skundai dėl pernelyg kintančios mokestinės aplinkos yra garsūs, o programinis tikslas toks abstraktus, klausimų lieka daugiau negu pasiūlyta atsakymų.
O kaip dėl Astravo?
Iš tikrųjų Astravo jėgainė paminėta vos vieną kartą, ir ne energetikos, bet užsienio partnerystės srityje. Nepaisant to, energetikos srityje įdomių detalių rasime. Pavyzdžiui planuojama kaštų-naudos analizė dėl Suskystintų gamtinių dujų terminalo. Pozicija – aiški: vietoje terminalo nuomos planuojama terminalą įsigyti.
Proveržis žadamas ir žaliosios energetikos plėtros departamente, kurį paįvairina tokios detalės kaip „vėjo jėgainių plėtros Baltijos jūros šelfe planas“.
Pozityvus momentas skirtas ir geoterminės energetikos fanams: ketinama parengti „geoterminės energijos Klaipėdos rajone gamybos atgaivinimo projektą“.
Apskritai, politinėje komunikacijoje energetikos sritis turi keistą vaidmenį. Nuo skalūnų iki Astravo matėme šios temos galimybes dominuoti viešame diskurse, spėjome įsitikinti lozungo „energetinė nepriklausomybė“ potencialu. Kartu matėme ir situacijas, kuomet energetika nukeliauja į trečią planą – siūlymai labiau dvelkia mada aprėpti viską negu yra diktuojami strateginės prasmės. LSDP programinis požiūris į energetiką atsidūrė kažkur per vidurį tarp būtinybės ir plaukimo pasroviui.
Astravo jėgainė paminėta vos vieną kartą, ir ne energetikos, bet užsienio partnerystės srityje.
Ar decentralizuosime valdymą?
Konstruodama savivaldybių ir centrinės valdžios santykį, LSDP planuoja bent kelias permainas. Socialdemokratų programoje įrašytas ketinimas svarstyti galimybę steigti Piliečių Asamblėją, kuri imtųsi strateginių šalies raidos klausimų. Programoje įsipareigojama vietos savivaldos lygmeniu išbandyti įvairias naujas svarstomosios demokratijos technologijas – tuo tikslu žadama daryti ir reikalingas Konstitucijos pataisas. O tai yra rimtas iššūkis, nes priimti Konstitucijos pataisas reikia 2/3 Seimo narių balsų, tik turint šitokią daugumą atsiranda galimybė įgyvendinti nurodytą siekį.
Kartu žadama mažinti centrinės valdžios įtaką vietos savivaldai: „mažinsime valstybės administracinį kišimąsi į savivaldybėms pavestų funkcijų vykdymą“. Apmaudu, kad šitam reikšmingam žingsniui skirta vos pora teiginių. Belieka spėlioti, kaip tai derės su ambicingais planais įvairiose viešo gyvenimo srityse: daugelį jų pasiekti reikalingas intensyvus savivaldybių dalyvavimas. Kyla pagrįstų abejonių dėl planuojamų naujovių diegimo sėkmės jeigu Vyriausybė pasirinks pasyvią poziciją.
Negalime nepastebėti, kad šioje rinkiminėje programoje, kaip ir visose ankstesnėse, kalbama apie regionų stiprinimą. Šitokį požiūrį mūsų mėgstami kaimynai estai atmetė jau gerokai seniau: jie suprato, kad teritorija ir gyventojų skaičiumi maža šalis be reikalo švaisto laiką bei išteklius fragmentuodama save – ir į šalį pradėjo žiūrėti kaip į vieną didelį miestą. Tai buvo strategiškai reikšmingas susivokimas, leidęs kitaip administruoti išteklius ir, labai svarbu, lūkesčius.
Teisės pakanka, o teisingumo – ne
Analizuojant teisėtvarkai skirtus siūlymus susidaro įspūdis, kad būtent tai yra sritis, kurioje atiduodama duoklė visuomenės nepasitenkinimui. Štai be jokių ceremonijų žadama daryti teisėjų rotaciją: „Įvesime teisėjų rotaciją, atsižvelgiant į teisėjų darbo krūvius bei poreikį stiprinti teisingumo vykdymą regionuose“. Teisingumo vykdymas gana sparčiai nuleidžiamas iki techninio lygmens ir abejonė, ar padariniai deramai apsvarstyti, yra stipri. Visgi iš politinės komunikacijos pusės tokį ryžtą galime suprasti: rinkėjai griežtą revoliuciją nemėgstamoje teisėsaugoje, tikėtina, įvertins palankiau negu adekvačią evoliuciją.
Iš tikrųjų šioje srityje daug struktūrinių, ne kosmetinių pakeitimų: nuo ikiteisminio tyrimo proceso iki visos baudžiamosios politikos peržiūros. Atkreiptinas dėmesys, kad akcentuojami vieši darbai už nesunkius ar pirmą kartą padarytus smurtinius nusikaltimus deramai atspindi Vakarų šalyse deklaruojamą kalinių skaičiaus mažinimo tendenciją.
Be jokių ceremonijų žadama daryti teisėjų rotaciją.
LSDP programoje – ir jau seniai reikalingas policijos prievartos panaudojimo reglamentavimas, dėl kurio turinio konfliktai kyla ne tik autokratinėse, bet ir moderniose visuomenėse.
Kokia programos vertė?
Nuosaiki programa iš kairės. Jeigu ištrintume teiginius apie progresinius mokesčius, nebūtų lengva garantuoti, kad programos autoriai – socialdemokratai. Europoje už didesnį BVP perskirstymą agituoja net ir tradiciškai nuosaikesnėmis laikytos politinės jėgos, o Lietuvoje Gerovės valstybės siekį deklaruoja ir tradicinių, labiau konservatyvių pažiūrų prezidentas Gitanas Nausėda.
Programoje radome ir aptarėme įdomius, pakankamai inovatyvius siūlymus – jie turi potencialo mažinti socialinę atskirtį ir nelygybę, atnaujinti viešojo valdymo praktikas. O kiek reikšmingai – atviras klausimas: LSDP nežengė paskutinio žingsnio ir nepasiūlė matymo, kaip rinkiminė programa įgyvendinama valstybės biudžeto rėmuose.
Absoliuti dauguma siūlymų turi ryškių analogų Vakarų Europos valstybėse ar bent jau akademinėse institucijose – tai garantuoja saugesnius atskaitos taškus ir daugiau informacijos vertinant atskirų siūlymų perspektyvą. Kita vertus, kyla klausimas, ar socialdemokratai nepraleidžia unikalaus momento pasiūlyti autentišką, visą apimančią valstybės raidos strategiją. Kad tokiai sukurti užtenka ir intelekto, ir kantrybės, liudija tų pačių socialdemokratų parengta Vizija 2024 – daug nuoseklesnis, platesnis ir strategiškai brandesnis dokumentas negu mūsų aptarta rinkiminė programa.
Visą tai turint mintyje, galima tikėtis, kad rinkiminė LSDP programa nei kairiųjų, nei dešiniųjų pasaulio nesupurtys. Su šiuo dokumentu galima burti pakankamai įvairias koalicijas: demokratiškai suformuluoti teiginiai ir raudonų linijų nebuvimas leidžia tikėtis sutarimo su daugeliu rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
