Iš šešėlių
Angliškai kalbantys greitai atseks, kad „lobizmas“ yra artimas žodžiui „lobby“, reiškiančiam vestibiulį. Jau XIX a. Londono ir Vašingtono parlamentų vestibiuliuose buvo galima sutikti žmonių, kurie ieškojo priėjimo prie įstatymų leidėjų. Kas gali būti geriau už klasikinį pavyzdį – ginklakalį Samuelį Coltč, dalinusį parlamentarams savo gamybos ginklus tam, kad šie pratęstų jo patentą. 1854 m. JAV Kongresas netgi pradėjo atskirą tyrimą prieš S.Coltą dėl galimo Kongreso narių papirkimo – to, ką šiandien mes vadintume korupciniu nusikaltimu.
Iš tikrųjų įvairūs kaltinimai, tyrimai ir nuosprendžiai lobizmą lydi per visą jo istoriją. Dar daugiau: visi esminiai lobizmo istorijos vingiai yra susiję su lobizmo praktikomis, kurias vėliau visuomenė pasmerkė ir jų pagrindų tikslino bei griežtino lobizmo taisykles. Pavyzdžiui, 2006 m. JAV lobisto Jack Abramoff aferos tapo pretekstu atnaujinti lobizmo reguliavimą, o jo paties vertinimas po šešių metų įkalinimo itin lengvomis sąlygomis skamba taip: „buvau įtrauktas į legalizuoto papirkimo sistemą“.
Tuo tarpu Lietuvoje
Man yra tekę kalbėti su keliais dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos autoriais – jie lobizmo instituto nenumatė. Tiksliau, jų vizijoje Seimas turėjo būti pakankamas spręsti sudėtingus intelektinius, valstybės raidos klausimus. Ir pakankamai margas, kad į jį tilptų pačių įvairiausių visuomenės grupių atstovai. Konstitucijos kūrėjai įsivaizdavo, kad Seimo salėje bus suderinti atskirų grupių interesai taip, kaip mūsų visuomenei naudingiausia ilgalaikėje perspektyvoje.
Tačiau nutiko atvirkščiai: į Seimą pradėjome rinkti vidutiniškų intelektinių gabumų ir abejotinos moralės žmones. Jų galimybės prognozuoti visuomenės raidą ir rasti efektyviausius sprendimus kaip valdyti turimus išteklius nebuvo ir nėra geros. Seimo narių padėjėjai irgi nesuveikė pagal planą: etatai skiriami finansuoti partiją, įdarbinti artimus žmones – didelė dalis tokių padėjėjų net sau negali padėti, ką jau kalbėti apie prasmingą asistavimą teisėkūros procese. Parlamento aptarnaujantis personalas irgi neduoda tos naudos, kurios tikėtasi: vietoje analizės, „smegenų centro“, krūvis pasislinko į filtro pusę tam, kad parlamentarai nepriimtų, pavyzdžiui, Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų.
Konstitucijos kūrėjai įsivaizdavo, kad Seimo salėje bus suderinti atskirų grupių interesai taip, kaip mūsų visuomenei naudingiausia ilgalaikėje perspektyvoje.
Kaip tokiomis sąlygomis veikia lobistai?
Bene primityviausias metodas – tiesiog paruošti teisės aktą ir atiduoti jį į patikimo Seimo nario rankas. Paieškoję rasite atvejų, kada Seimo nario registruojamas dokumentas būna parašytas advokatų ar konsultantų kontoros kompiuteriu. Tokius atvejus nustačius kolegos nepasimesdavo: šitokia „pažangi praktika“ yra „demokratijos vardan“.
Daugiau pastangų kainuojantis metodas – tiesioginiai kontaktai su Seimo nariais, rengiančiais t.t. įstatymo projektą. Parlamentarus nesunku išfiltruoti: atrinkite komitetus, kurie yra aktualūs svarstyme, ir spauskite juos. Jeigu jūsų kontora ar susiję tretieji asmenys tokius parlamentarus buvo parėmę per rinkimus, žinoma, įtikinėti bus lengviau. Jeigu ne – ką gi, teks dalyvauti svarstymuose ir paruošti poziciją, kuri vieną konkretų interesą iškels virš visų kitų. Efektyvu, kai pateiktų argumentų visuma yra įtvirtinama teniso kortuose arba medžioklės plotuose – tiesioginė komunikacija, kitaip sakant.
Jeigu tokia argumentacija nesuveikė, tuomet tenka įjungti aukštesnę pavarą. Ar prisimenate, kaip nelengvai kelią skynėsi draudimas prekiauti alkoholiu degalinėse? Procesą lydėjo ir „spontaniški“ degalinių darbuotojų protestai dėl neišvengiamo bankroto – jie pasitikdavo Seimo narius tam, kad lobistų argumentai įgautų papildomo konteksto ir svorio. Čia, žinoma, lobistai į talką šaukiasi komunikacijos specialistus.
Kitaip tariant, juo prastesnė parlamentarų kokybė, tuo geriau lobistams. Jeigu Seimas būtų panašus į Konstitucijos kūrėjų įsivaizduotą, t. y. gebantis atpažinti skirtingus interesus ir suderinti jų ilgalaikę perspektyvą, apie šiandienos lobizmą mes nekalbėtume. Jeigu Seimo narys būtų išprusęs ir etiškas, ar jis leistųsi įkalbamas perskirstyti išteklius privataus, ne viešo intereso labui?
Kas nėra lobizmas?
Lobizmas nėra demokratijos šventė. Lobizmas yra įrodymas, kad demokratiškai išrinkome nekokybiškus parlamentarus ir nesukūrėme jiems pakankamai protingos aptarnaujančios sistemos.
Lobizmas nėra įrodymas, kad diskusijoje konkuruoja du teisingi požiūriai ir laimi prasmingiausias iš jų – tam įrodyti yra įvairūs analizės ir prognostikos įrankiai. Lobizmas yra įrodymas, kad kažkas sukūrė efektyvesnę spaudimo kampaniją nei kitas – ir į savo pusę paslinko teisių bei išteklių balansą.
Lobizmas taip pat nėra įrodymas, kad kiekvienas žmogus gali dalyvauti valstybės valdyme ar, kaip mėgsta ironizuoti lobistai, „įgyvendina savo konstitucines teises“. Ne paslaptis, kad lobistai Lietuvoje yra samdomi ginti privatų, dažnai reikšmingą kapitalą turintį interesą. Eilinio, savo teises realizuojančio piliečio lobizme yra tiek, kiek nuoširdumo krokodilo ašarose. O ir institutas piliečiams yra atskiras – peticijos teisė.
Galiausiai, lobizmas nėra pažanga. Atvirkščiai – valstybės valdymo apendicitas, užsilikęs nuo laikų, kada buvo sukurti greitieji koridoriai išrinktiesiems. Kiekvienam iš tikslų, kuriuos kelia lobistai, pasiekti, galima rasti skaidrių ir paprastų sprendimų – tik nenoras rinktis juos vietoje užkulisinių žaidimų yra stiprus. Dienos pabaigoje už šitą nenorą sumokame mes visi.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
