Kad „Naisių vasara“ slepia gerai, rodo vien laikas, kurį užtrukome iki suvokimo, jog serialas siūlo ne vien tik nekaltą pramogą.
Tiesą pasakius, pramoga net nebuvo pagrindinis šio serialo produktas. Būtinas, bet ne pagrindinis. Transliuotojui iš tikrųjų buvo svarbu, kad tauta neperjungtų kanalo ir reklamos pardavimai būtų maksimaliai pelningi. Tačiau aiškus transliuotojo tikslas niekaip nereiškia, kad nėra kitų suinteresuotų šalių.
Pavyzdžiui, į serialo veikėjų rankas galima įduoti produktus: telefoną, pieną, dezodorantą. Su rinka susipažinę sako, kad stengiamasi kaip įmanoma parduoti kadrą: kuo daugiau daiktų įdėta sąmoningai, tuo didesnis uždarbis.
Dėmesio verta ir pati Naisių utopija. Joje konstruojamas visuomenės modelis – lyg iš LVŽS rinkimų programos, tiesa, jau įvykusios.
Ir tai neturėtų stebinti: vartojimo psichologijos elementorius sako, kad personažas daiktui perduoda savo vertę. Jeigu jūsų herojus ekrane dėvi „Adidas“, tai ir jūs kitaip žiūrėsite į tą prekės ženklą.
Bet Ramūnas Karbauskis – ne kečupas: ar ekrane pristatyti idėjas yra taip pat paveiku kaip ir daiktus?
Atsakymo paieškos prasideda nuo 25 kadro manipuliacijos. Dar 1957 m. JAV kino teatruose išmėginta ši technologija: į filmą įterpti papildomus kadrus, rodyti juos 1/300 sekundės dalį tam, kad užfiksuotų pasąmonė, bet žiūrovas to taip ir nesuvoktų. Eksperimento autorių teigimu, taip žiūrovus pavyko įtikinti pirkti daugiau kolos ir spragėsių. Tiesa, vėlesni tyrimai privertė gerokai suabejoti 25 kadro efektyvumu: pasirodo, kad technologija būtų paveiki, reikalingos papildomos sąlygos – tebūna jos intriga.
Noriu tikėti, kad Naisių vasara buvo be 25 kadro. Bet manipuliacijų tikrai buvo, pavyzdžiui į Ramūną Karbauskį fiziškai ir emociškai panašaus veikėjo valdoma utopinė bendruomenė – tokia, kurią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos elektoratas labai vertina.
Taip, ramia širdimi rašau apie R.Karbauskio ir pagrindinio herojaus panašumą – nesu tikras, ar kuriant biografinį filmą apie R.Karbauskį pavyktų rasti tinkamesnį aktorių ir sukonstruoti artimesnį personažą. Veidrodinio atspindžio neigimas man atrodo artimas „Krymas laisvai ir savarankiškai apsisprendė prisijungti prie Rusijos“ įžūlumui.
Visgi įdomesnis momentas yra sąmoningumas: ar R.Karbauskio atspindys ir jam paklūstanti utopija – tikslingas produktas? Mano nuomone, atsakymas yra dvigubas „taip“.
Pirma, personažas ir situacijos nenutiko atsitiktinai. Viskas konstruota atidžiai ir kelis kartus perfilmuota – tik tada produktas pasiekia žiūrovą.
Noriu tikėti, kad Naisių vasara buvo be 25 kadro.
Antra, R.Karbauskis yra taupus strategas. Jis pinigų nešvaisto, į gyvenimo galimybes žiūri pragmatiškai – tiek spėjau įsitikinti asmeniškai. Kuo dar spėjau įsitikinti, tai R.Karbauskio strateginiu įžvalgumu. Ne veltui jis ilgą laiką investavo į NVO, dirbo su atskiromis bendruomenėmis. Nepatikėsiu, kad rinkimams besiruošiantis politikas iš kontroliuojamo eterio atsisako gauti naudos – juo labiau turintis R.Karbauskio savybes ir galimybes.
Dėmesio verta ir pati Naisių utopija. Joje konstruojamas visuomenės modelis – lyg iš LVŽS rinkimų programos, tiesa, jau įvykusios. Kaskart žiūrovai gauna informacijos davinį: R.Karbauskio atspindys išsprendžia negandas ir nuo gyvenimo audrų apsaugo bendruomenę. Psichologijoje tai vadinama indoktrinacija; R.Karbauskis tai vadina atsitiktinumu.
Žinoma, prie atsitiktinumų mes esame įpratę: atsitiktinai praturtėję valdininkai, atsitiktinai su verslu medžiojantys politikai, atsitiktinai viešus pirkimus laiminčios įmonės. Šitie purvini atsitiktinumai tapo patikima gynyba: jokios blogos valios, tik likimas. Tokiais atvejais apsimetame, kad vienintelis įrodymas – pagauti už rankos: suprask, nėra garso įrašo, kuriame R.Karbauskis sako „„Naisių vasara“ yra politinė reklama“ – nėra ir įrodymų.
Patikėsite ar ne, bet aš įsivaizdavau scenarijų, kai R.Karbauskis oriai pripažįsta aprašytą manipuliaciją. Kol konkurentai žaidė politiką, jis rinkėjui sukūrė viziją, ją pristatė taip įtikinamai, kad žiūrovas pats prašė dar ir dar! Viziją ekrane sutapatino su Naisių instaliacija ir tai buvo neįtikėtinai paveiku – vienas iš tų atvejų, kada konkurentai tik po laiko supranta, kas įvyko.
Šitokiam pripažinimui reikia sugebėti į situaciją žiūrėti iš įvairių perspektyvų, bet tai yra neįmanoma, kai nuo savęs atkirtai abejojančius ir apsistatei pritarėjais.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
