Apskritai, jūs prisimenate vyriausybės narį, kurio nebūtų lydėję skandalai, kuris nebūtų buvęs apkaltintas darbu labiau savų naudai nei bendram visuomenės gėriui?
Toks klausimas man kilo skaitant žiniasklaidos antraštes apie vėstančią meilę vidaus reikalų ministrui Sauliui Skverneliui. Staiga paaiškėjo, kad vienas populiariausių politikų darbus vilkina, „politikuoja“ ir nieko vardan Tos gero nenuveikia.
Frazės bendrinės, bet aštrios. Pasklaidžiau žiniasklaidos archyvus nuo 2000 m.: kokie nuvalkioti šitie bendro pobūdžio kaltinimai! „Esi durnas ir nieko nesugebi“ – tokiu, tik korektiškai įvyniotu, kaltinimu buvo taškytasi į kairę ir dešinę. Argumentacijos linija nesikeičia: tu poste buvai, o pokyčių nebuvo. Tradicinį formatą užbaigia sparnuota be valdžios netveriančio „opozicijos lyderio“ a la „ašara dievo aky – kur tu Lietuvą vedi?“ aimana.
Nė vieno gero, nė vieno sąžiningo, nė vieno su pagyrimu. Nė vieno be papeikimo!
Štai tokie „informacijos paketai“ prisegti prie visų ministrų ir premjerų. Ir nė vieno gero, nė vieno sąžiningo, nė vieno su pagyrimu. Nė vieno be papeikimo!
Pasinaudodamas S.Skvernelio pavyzdžiu paklausiu, ką žinote apie vidaus reikalų sistemą. Matyt, esminę žinojimo dalį sudaro mūsų asmeninės patirtys – tiek, kiek su sistema susidūrėme. Likęs „nuomonės procentas“ – tai antrinių ir kitų -entinių šaltinių perteikiami vaizdiniai, kuriais patikime arba ne.
Nevalia pamiršti, kad tie antriniai vaizdiniai nebūtinai atspindi realybę. Daug dažniau jų tikslas ir nėra objektyvus atspindys, o tendencingas nuomonės formavimas. Bet kokia pretenzija į objektyvumą yra abejotina, nes daugumoje atvejų nuomonė apie konkretų ministrą ir jo valdomą sistemą formuoja žurnalistas, turintis labai paviršutinišką situacijos suvokimą. Ką čia suvokimą: 90 proc. ministrams mestų kaltinimų buvo be jokios analizės.
Bet kaltinimai mesti, abejonė pasėta – spėkite, ar skaitytojas, gyvenantis labai netobuloje tikrovėje, rinksis ginti „savo poną“ ar juo abejoti?
Tikiuosi, nieko nauja neparašiau: „bloga valdžia“ yra dominuojanti linija ir jos formavimo priemonės kaip ir man, taip ir jums yra aiškios.
Dabar – apie prielaidas. Kodėl mes taip lengvai priimame kritiką ministrams? Kodėl mūsų pirminė reakcija – ne abejoti kritika, o jai pritarti?
Noriu aptarti 4 priežastis.
Visų pirma, kritikuojančio autoritetas. Žiniasklaidą mes vadiname „ketvirtąja valdžia“ ne veltui: kažkam ir mano mintys, vien todėl, kad paskelbtos 15min, pasirodys protingesnės ir vertingesnės, nei yra iš tikrųjų. Valdinga visažinio poza ir neklystančio teisėjo tonas – žiniasklaida nėra linkusi leisti skaitytojams apsispręsti patiems. Ir pats esu sulaukęs pasipiktinimo, kodėl keliu abejones, kodėl sakau, kad tiesa yra kažkur ant monetos briaunos, kodėl nepateikiu konkrečios ir aiškios išvados. Taip, žiniasklaidos verslas turi vienos tiesos monopolį.
Antra, didelę reikšmę vaidina mūsų pačių požiūris į save. Mes turime labai daug priekaištų sau. Vis sau kartojame, kad esame didžiavyrių palikuonys; užsieniečiams kartojame, kokie mes protingi ir išsilavinę, kokie mes darbštūs ir gabūs. Tikrai turėjote girdėti aplinkinių atodūsius „jei tik sąlygos būtų buvusios tinkamos, dabar gyventume kaip švedai/danai/amerikiečiai“. Ir dabar, kai sąlygos lyg ir tinkamos, visi matome milžinišką atotrūkį tarp tikrovės ir tos vizijos, kurios jaučiamės esą nusipelnę. Taip kyla sudėtingas konfliktas, kuris niekuo kitu kaip negatyvu ir kaltinimais pavirsti ir negali.
Didelę reikšmę vaidina mūsų pačių požiūris į save. Mes turime labai daug priekaištų sau.
Trečia – valdžioje esančios asmenybės. Su retomis išimtimis tų personų niekaip nepavadinsi asmenybėmis iš didžiosios raidės. Ministrais patapusios personos – iš mūsų laiptinių, mūsų kolegos ir kolegės, mūsų (ne)tiesioginiai pažįstami. Todėl taip gerai ir žinome, kad, pradėjus laivui skęsti, ministrais patapę būtų bene paskutiniai, kuriais sektume ir kurių pagalbos prašytume.
Nevyniosiu į vatą: tai nėra žmonės, kurie keistų situaciją, kurių buvimas ar nebuvimas turėtų istorinę reikšmę. Liūdna, bet daugumos ministrų negaliu pavadinti net geresniais už statistinį pilietį: jie tiesiog eilinių gebėjimų ir vertybių žmonės.
Ir ketvirta – patys ministrai save daro lengvu taikiniu. Kad ir šios Vyriausybės programa: gausybė nepamatuojamų abstrakcijų, jokių konkrečių įsipareigojimų.
Ką gi, turiu sprendimą, kaip apsaugoti ministrus nuo abejotinų vertinimų, kaip atskirti jų tikruosius darbus nuo panegirikos.
Vyriausybės programoje turėtų būti įvardinami konkretūs siektini rodikliai ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo, energetikos ir kitose srityse. Tik pamatuojamas konkretumas gali sumažinti spekuliacijas, apkarpyti sparnus ir politikų išsisukinėjimams, ir kritikų neobjektyvumui.
Dar kartą atsiverskite šitos vyriausybės programą. Kertinė jos mintis – stengtis. Visi supranta, kad tokia nuostata veda į neišsprendžiamą ginčą: kas įrodys, kad kažkuri persona nesistengė? O kuri persona gali paneigti, kad visada yra erdvės nuoširdesnėms pastangoms? Ir vilkas alkanas, ir avis padvėsusi – kiek dar tokia situacija mus tenkins?