Teismas skyrė 3 metus ir 8 mėnesius nelaisvės, bausmės vykdymą atidėdamas 3 metams. Atrodo, kad dauguma tokį sprendimą priėmė kaip neteisingą – ir tai daugumai žuvusio artimųjų nuomonė aktuali nebuvo.
To ir reikėjo tikėtis: manymas, kad įtakingi žmonės susiorganizuoja išskirtinį teisėsaugos palankumą, grįstas ne vienu blogu pavyzdžiu. Bet ir tų svetimų pavyzdžių nereikia, nes dažnas, teigiantis „pasinaudojo savo padėtimi“, analogiškose sąlygose tą ir darytų – naudotųsi savo padėtimi.
O ir mintis „per lengvai išsisuko“ ne tik teisingumo reikalavimą konkrečiu atveju įrodo. Bausmės griežtumo reikalauja tie, kurie būtų nieko prieš ir šiek tiek žiaurumo: akis už akį, pamiršote?
Jei turite noro, galite ir dar giliau kapstyti. Sako, atrasite, kad aukštesnio sluoksnio neteisybę pajutę žemesnio sluoksnio atstovai mėgaujasi matydami pavienių aukštesniųjų kančią: taip jam, neva geresniam už mane, ir reikia. Kabučių tyčia nedėjau niekur, Skaitytojas tegu pats su savim susitaria, kaip jam šitą mintį priimti.
Ar neatimame mes iš savęs kažko daugiau – supratimo, kad nuodėmes atkenčiame ir tikrąjį atleidimą pelnome tik laimėję karą su savimi, tyloje ir vienatvėje?
Bausmė – ji yra šiuolaikinė keršto forma. Juk neteisybę patyrė nukentėjęs bei su juo susiję žmonės, žalą patyrė valstybė. Dar ne iki galo suprantame, kaip, bet jau sutinkame, kad nusikaltimu žala padaroma ir visuomenei.
Tik keršto, kad ir pagal taisykles, negana. Būtų labai gerai, kad J. Radzevičius daugiau pėsčiųjų nepartrenkinėtų, nesvarbu, kaip – labai blaivus ar girtas. Bet kodėl tada bausmės atlikimo vietos yra ne kas kita kaip nusikaltėlių kvalifikacijos tobulinimo centrai?
Pastarąjį klausimą nurašykime kaip retorinį ir grįžkime prie žuvusio artimiesiems susimokėjusio J. Radzevičiaus. Įsivaizduoju, kad šįkart pagirios buvo kraupios. Ar jų užteko tam, kad gyvenimo pamoka būtų išmokta, prokuroras ir teismas įvertinti pajėgūs. Abejoju, ar teismo vietoje aš „Teleloto“ vedėją būčiau pripažinęs socialiai vertinga persona, bet TV nežiūriu, vertinti negaliu.
Tiesa, yra dar vienas momentas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, – atgrasymas. Paslaptis tai jums ar ne, bet bausmė ir jos neišvengiamumas turėtų sulaikyti potencialų nusikaltėlį. Pakankamam skaičiui kelių gaidelių nupešus plunksneles būsimieji turėtų išsigąsti, bet tai nėra taip ir svarbu šįkart.
Svarbiau tai, kad nežinau advokato, kuris nekaltų savo klientui: „Labai gailėkis. Tau labai gėda ir tu taip daugiau nebedarysi!“. Perpildytoje teisingumo sistemoje tai veikia, ypač kai derinama su kitomis advokato paslaugėlėmis: pašnibždėjimu teismui į ausį, neįpareigojančiomis dovanėlėmis, gerėjančiu artimųjų gyvenimu. Ir nedorėliai atgailauja – spektaklis tęsiasi. Atkreipkite dėmesį, liūdėti dėl klaikios realybės nėra tas pats, kaip išgyventi dėl savo sprendimų, sukūrusių tokią tikrovę.
Nepaisant visko, ką parašiau, tiesa ir tai, kad kilęs pasipiktinimas – irgi spaudimas, subjektyvus kaip teisėjo vertinimas. Jei juo vadovaujantis visgi būtų skundžiamas teismo sprendimas, ar nepakviptų tai minios teisingumu? Ir ar ta minia nešauna sau į koją eilinį kartą save įtikindama, kad teismas būtinai yra neteisingas? Ir ar neatimame mes iš savęs kažko daugiau – supratimo, kad nuodėmes atkenčiame ir tikrąjį atleidimą pelnome tik laimėję karą su savimi, tyloje ir vienatvėje?
Sudėtinga? O jūs tikėjotės..! Gyvenimas įvairesnis nei skyryba.
