Taip jau sutapo, kad konservatoriai akcentuoja išorės grėsmę – Rusiją. Ir niekas negali sakyti, kad visai be pagrindo: Rusijos užsienio politika yra labai aktyvi ir agresyvi. Mūsų kaimynė nepraleidžia progų pasinaudoti kitų šalių silpnybėmis ar jų problemomis savo naudai. Mano asmenine nuomone ir mano žiniomis, Kremlius nevengia būti tokių problemiškų situacijų katalizatorius.
Jeigu norite Kremlių, kaip rizikos faktorių, įvertinti objektyviai, teks perprasti jo veiksmų motyvus, jo tikslą. Turiu rimtų abejonių, kiek mums, lietuviams, tai pavyksta: esame ir per arti ugnies, ir jau stipriai apdegę. Todėl dažnai apsiribojame intuityviu atsakymu, kad tikslas – geografinė ekspansija. Visgi aš labiau pritariu tiems, kurie Rusijos užsienio politikos vingius laiko šalies vidaus politikos įrankiu: tai nukreipti dėmesį, tai sukurti reikalingą kontekstą, tai generuoti rinkas.
Pripažinę, kad iki galo nesuvokiame agresoriaus motyvų, paliekame klaustuką ir labiau remiamės tuo, ką žinome: Rusijos užsienio politika ir žvalgyba pasidaro ypač aktyvi vidinių problemų krečiamose valstybėse. Mano vertinimu, ryšys netgi labai akivaizdus: juo silpnesnė visuomenė ir valstybė, tuo lengvesnis taikinys ji yra. Nepriklausomai nuo veiksmo – uzurpacija ar įtaka per atstovus – Rusija, kaip ir bet kuris kitas įžvalgus strategas, spaudimą nutaiko į lengviausiai pažeidžiamas grandis.
Tęskime Lietuvos grėsmių analizę – nuo išorinės, Rusija apibendrinamos, pereikime prie vidinių karštųjų taškų.
Yra sąvoka „grėsmė nacionaliniam saugumui“. Ją sutiksite Valstybės saugumo departamento ataskaitose, ji galvoje turėjo skambėti nuo pat pirmosios pastraipos. VSD ataskaitose „grėsmė nacionaliniam saugumui“ supaprastinta iki karinio saugumo. Tokia praktika buvo dominuojanti Šaltojo karo metais ir, kaip matome, kai kuriose institucijose galioja iki šiol.
Tiesa, galioja ne visose. Nuo žymiausių pasaulio universitetų iki Jungtinių Tautų – teoretikai ir praktikai sutinka, kad „nacionalinio saugumo“ sąvoka apima gerokai plačiau negu karines grėsmes. Jei vieni į apibrėžimą įtraukia potvynius ir uraganus, o kiti – ne, tai dauguma prie grėsmių nacionaliniam saugumui priskiria visuomenės demografines problemas, socialinius ir skurdo lūžius, etninę nesantaiką. Tyčia nerašau konkretaus apibrėžimo, nes absoliučiai visi akademikai kartoja, jog sąvokos apimtis yra plati ir dinamiška.
Taip, Lietuvos saugumui žemės drebėjimas nėra grėsmė, bet kaip jums: ekologinis pavojus dėl branduolinio incidento Baltarusijoje? Atskirus ekonomikos sektorius paralyžiuojanti emigracija? Radikalus visuomenės senėjimas? Mentalitetą paralyžiuojantis sisteminis nepriteklius? Ilgalaikius asmeninius ir vėliau nacionalinius įsiskolinimus katalizuojantis 40 proc. ir didesnis skurdo lygis? Švietimo sistema, konkurencinga tik su trečiosiomis pasaulio valstybėmis? E-sveikatos sistema, kurioje visų pacientų duomenys yra prieinami vos vidutinių gebėjimų programišiui?
Ar galime šitas grėsmes sugrupuoti pagal tikimybę? Nepretenduoju į ekspertizę – esu viso labo geriau nei vidutiniškai informuotas pilietis, bet manau, kad išvardintos grėsmės yra peržengusios 50 proc. tikimybės ribą, t.y. dėmesio joms atidėliojimas yra pavojus ilgalaikiams tautos interesams. Bet ginčus (net ne diskusijas!) girdime tik dėl karinio saugumo finansavimo.
Iš tikrųjų: nupirkai daugiau ginklų – pamylėjai tėvynę. Visi mato ir yra proga paploti. Tuo metu prakalbai apie ilgalaikę skurdo mažinimo programą ir žinai, kad, sėkmės atveju, aplodismentai pasigirs po dešimtmečio – o ką jeigu kitai, o ne tavo partijai?
Žinoma, negalime atmesti prezidentės komentaro, kad gynybą ir socialines reikmes priešinančios politinės jėgos elgiasi „negražiai ir neatsakingai“. Kaip suprantu, Dalios Grybauskaitės pozicija – ne arba/arba, bet ir/ir. Kas yra sąžininga: įgyvendinome NATO 2 proc. nuo BVP gynybos finansavimo standartą – adekvatų dėmesį skiriame kitoms sritims.
Adekvatų dėmesį – Skaitytojau, tikiuosi, neužmiršai reakcijų į medikų atlyginimų didinimą? Tą „atjaučiame, bet neįmanoma“ polemiką atsimename? Kurgi tuo metu buvo balanso politikos advokatai?
Yra teigiančių, kad visa diskusija neturi prasmės, nes iki 2020 skirti 2,5 proc. BVP gynybos finansavimui – smulkmė: vos 0,5 proc. per dvejus metus. Procentai – į eurus: 0,5 proc. nuo 42 mlrd. (tiek sveria mūsų BVP) yra 210 mln. eurų.
Galbūt kažkam trūksta fantazijos, kaip už tuos pinigus sustiprinti lietuvių bendruomenę ir investicija į ginklus atrodo vienintelė išeitis – galiu suprasti tokį mąstymą, bet ar ne mūsų visų naudai yra bent jau apsvarstyti alternatyvas? Žudymo įrankiai yra įspūdinga, bet jei istorija mus ko nors ir moko, tai yra kad nuo jų visuomenės pasibaigia, tikrai ne prasideda.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
