Pasimetimas
Mes daug ką linkę pateisinti, nes „bėda po vieną nevaikšto“. O kai vienu metu tenka gaudyti krentančio porcelianinio servizo lėkštutes ir puodelius, pasimetimo akimirka išties atrodo natūrali. Su viena absoliučia sąlyga: jeigu iš anksto nėra apspręsta veiksmų seka – ką gaudysi pirmiausia. Vos instinktyviai pajuntama, jog reikės turimus, tačiau ribotus išteklius perskirstyti kitaip nei buvo įprasta diena iš dienos, tada ir nutinka pasimetimas.
Baimė
O kas nebijo sudaužyti servizo? Ypač jeigu tai visai ne servizas, o gyvybės ir likimai. Baimė nesirenka, kurį iš mūsų sukaustyti – čia mes pasirenkame abejoti savo sprendimais ir numanomais jų padariniais, pagrįstai arba ne.
Ir kuris iš mūsų nežino pasakymo, kad tik kvailys nieko nebijo? Posakį žinome, jį kartojame lyg mantrą, bet negalime sau leisti pamiršti, kad baimės akivaizdoje įšąlame ar pakrinkame tik tada, jeigu laiku nepaskiepijome žinojimo ir įgūdžių skiepu – tiek savęs, tiek ir institucijų.
Kaltė
Jeigu asmenybė yra sveika, ji jaučia kaltę dėl neigiamų savo veiksmų padarinių. Reikia rasti pavyzdinį degradą, kuris nesijaustų kaltas sudaužęs tai, kas jam patikėta – servizas tai ar žmonių gyvenimai.
Reikia rasti pavyzdinį degradą, kuris nesijaustų kaltas sudaužęs tai, kas jam patikėta – servizas tai ar žmonių gyvenimai.
Tačiau kaltę, kitaip nei baimę ar pasimetimą, priskirti ir deleguoti gali kiekvienas, kuris patiria, kad jo turėti lūkesčiai skiriasi nuo gautos realybės. Štai garantija: jeigu tas, kuris jaučia kaltę, arba tas, kuriam visuomenė kaltę delegavo, nežino taisyklių, kaip prisiimti atsakomybę, jis yra pasmerktas ir morališkai, ir politiškai.
Pyktis
Sudėtingos situacijos akivaizdoje pyktis yra viena dažnesnių emocijų. Pykčio dydis yra atvirkščiai proporcingas suvokiamai situacijos kontrolei: juo labiau pyksta kritinėje situacijoje atsidūręs, tuo mažesnę situacijos kontrolę jis jaučia. Dar daugiau: pyktis trukdo matyti alternatyvas, o auditorijas padaro gerokai imlesnes klaidingai informacijai.
Tiesa, yra nuomonė, kad pyktis padeda mobilizuotis ir išlikti – pvz., jeigu priešas užpuolė. Kartu yra aibė tyrimų, kurie rodo, kad šaltas protas daugumoje kritinių situacijų laimi prieš pyktį. O ar žinote, kas 100 proc. situacijų laimi prieš pyktį? Šaltas protas sujungtas su pasiruošimu. Tam ir yra civilinės saugos kursai, tam ir yra imituojamos sudėtingos situacijos – kad nuo jų gintumės ne pykčiu, bet kiek įmanoma racionaliais veiksmais ir tikslinga komunikacija.
O ar žinote, kas 100 proc. situacijų laimi prieš pyktį? Šaltas protas sujungtas su pasiruošimu.
Nežinojimas
Viliuosi, pastebėjote, kad pasimetimo, baimės, kaltės ir pykčio epicentre yra nežinojimas. Nežinojimas kaip elgtis, nežinojimas kam ir kaip pateikti informaciją. Būtent nežinojimas ir nuveda prie sprendimo pažadėti stulbinančius rezultatus, bet nepateikti plano net kaip pasiekti kuklesnius, labiau įmanomus, tikslus.
Nežinojimas ir priverčia kalbėti apie strategijas, tačiau nutylėti strategijų progreso ataskaitas. Ne kas kita kaip nežinojimas trukdo inicijuoti plataus masto informacines kampanijas, kurios diegtų pageidaujamus elgesio modelius ir juos periodiškai aktyvintų.
Nežinojimas ir nulemia, kad vienos publikos nurašomos kaip „kvailiai“ – jie matomi lyg natūralios kliūtys, o komunikacija su jais – tarsi resursų švaistymas. Tuo tarpu likę, „protingi“, taip pat nesulaukia nuoseklių investicijų į jų nuomonės ir elgsenos formavimą – naiviai tikimasi, kad šie pageidaujamą algoritmą susidėlios iš atsitiktinių nuotrupų.
Atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą?
Deja, šioje vietoje išrišimo nėra. Pirmiausia todėl, kad krizių komunikacijos taisyklės ir praktikos – visai ne paslaptis. Skendę keltai ir kritę lėktuvai, užterštas maistas ir pavojingos ligos – informaciniame amžiuje yra įvykusi aibė krizių, jos tyrinėtos ir jų geros bei blogos patirtys – susistemintos.
Nuo vadovėlių iki akademinių straipsnių – literatūros krizių valdymo ir krizių komunikacijos tema yra tiek, kad pasakymas „kiekviena krizė – unikali“ labiau liudija ne filosofinę brandą, bet dalykinį neišmanymą.
Sakyčiau, verta subarti ne tik vairuotoją, bet ir tą, kuris tokį vairuotoją pasirinko – taip, jūs teisūs: tą žmogų veidrodyje.
Mano supratimu, nėra verta kalbėti apie atleidimą vairuotojui dėl avarijos tik todėl, kad šis neskaitė Kelių eismo taisyklių. Sakyčiau, verta subarti ne tik vairuotoją, bet ir tą, kuris tokį vairuotoją pasirinko – taip, jūs teisūs: tą žmogų veidrodyje.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.
