Bene populiariausia mantra – „mane gali teisti tik teismas“. Ir tikrai taip – nuosprendį, kurį galima įvykdyti jėga, paskelbia teismas. Joks Seimo komitetas negali nusiųsti policininko at(si)imti pavogtą vištą ar pasodinti žuliko į kalėjimą.
Dar daugiau: įtariamieji sako, kad Seime nėra nieko ir nė vieno, kas galėtų nuspręsti korupcija ar ne, apgaulė ar ne, atstovauti valstybės ar privatūs interesai. Kadangi Seimas jau nuteisė, teismas savo darbo padaryti objektyviai ir nešališkai negalės, todėl du nuteisimai yra lygu vienam „nekaltas dėl proceso pažeidimų“.
Iš tiesų Konstitucijoje parašyta: teisingumą vykdo tik teismai. Ką tai reiškia? Kad jeigu esi nuskriaustas ir nori, kad skriauda būtų atitaisyta, gauni teismo verdiktą kurį valstybė tavo naudai įvykdo – ir tada žinai, kad tavo ir niekadėjo atžvilgiu buvo įvykdytas teisingumas. Taigi, dalys yra trys: skriaudos oficialus pripažinimas, teisybę atstatantis sprendimas ir galimybė tą sprendimą įgyvendinti per prievartą. Du iš trijų elementų iš tikrųjų priklauso teismui: teisybės atstatymas ir prievartinis įgyvendinimas. Tačiau skriaudą konstatuoti galima ir be teismo.
Tam, kad suprastume, jog netekome pinigų, nereikia teismo: ir patys mokame skaičiuoti. Teismo nereikia ir tam, kad suprastume kaip „kišeninis ministras“ kenkia valstybei. Be teismo nutarties galime užtikrintai pasakyti, ar didelį kapitalą sukaupusio verslo strategija atitinka valstybės interesus.
Taigi suprasti, kas ir kodėl vyko, galime ir be teismo dalyvavimo. Tikėtis atpildo be teismo – ne.
Tam, kad suprastume, jog netekome pinigų, nereikia teismo: ir patys mokame skaičiuoti.
Tuo tarpu Eugenijus Gentvilas sako, kad atpildo vienaip ar kitaip nebus, nes klaidingos ne tik NSGK interpretacijos, bet ir informacija, kuria paremtas tyrimas. Ir jis meta grėsmingą kaltinimą: NSGK netyrė Valstybės saugumo departamento pateiktų duomenų tikrumo.
Aš tikiuosi, NSGK nariai gavo reikalingus patvirtinimus, kad jie dirba su originalia informacija: ne tik skaitė pokalbių išklotines, bet ir girdėjo pačius įrašus, o VSD tų įrašų patikimumą įrodė. Visą tai laikau reikalingu net darydamas prielaidą, kad VSD neklastoja dokumentų. Suprantama, teisme kaltinamieji galės užsakyti nepriklausomą ekspertizę, bet jau dabar didesnis dėmesį skiria ne abejotinų kontaktų neigimui, bet tų kontaktų interpretavimui.
Visgi keisčiausias NSGK išvadas kritikuojantis argumentas prasideda žodžiais „o kodėl netirta X, Y ar Z kontoros įtaka?“. Jeigu ir jus stebina toks darželio lygio „Petriukas sriubos nevalgė, kodėl turiu valgyti aš?“ požiūris, žinokite štai ką: taip kalba situacijos ir savęs joje nevaldantis žmogus. Nesusitvarkantis su stresu ir desperatiškai ieškantis kam deleguoti kaltę žmogus. Tokių argumentų tiradas girdėdavau per Lino Karaliaus ir Aleksandr Sacharuk liudijimus: spektras apėmė nuo „kiti tokie patys“ iki „o kiti – dar blogesni“ – abiem atvejais esminė dalis buvo „kiti“. Jeigu į šitokio tipo argumentus gerai įsiklausysite, išgirsite, kad jais kaltė pripažįstama – tik kaltųjų ar kaltesnių spektras plečiamas. Kaip sakoma, „solidarumo tarp vagių nėra“.
Sukritikavęs NSGK taikinių gynybą noriu pabrėžti, kad jų teisė būti išklausytiems yra pamatinė. Kol kas jie samdosi agentūras, platina atsišaukimus ir labiau už viską rūpinasi savo įvaizdžiu – ir tai jų teisė į politinius procesus atsakyti demagogija. Visgi visų labui tikiuosi, kad politinį procesą pakeis teisminis – atrodo, kol kas mes, visuomenė, nesuprantame, kad balsai ir pinigai paskutine instancija padaro būtent mus.
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.