Daugumos mūsų vertinimas yra formuojamas žiniasklaidos, kuri suinteresuota parodyti vieną ar kitą realybės versiją – kaip verslui naudingą versiją. Todėl vertindami politikų elgesį visada turime abejoti: ar tikrai taip buvo pasakyta? Ar kontekstas nenutylėtas? Ar nebuvo manipuliacijų iš žurnalisto, redakcijos pusės?
Tai žinodamas palaukiau, kol nusės dulkės, ir pavyzdį, kurio ketinu imtis, galėsime įvertinti objektyviau: negi iš tikrųjų taip blogai?
Taip, mintyje turiu vis-dar-esamos sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės situaciją. Glaustai priminsiu: R.Šalaševičiūtė radijo laidoje leptelėjo, kad yra davusi kyšį. Tada visuomenė sužinojo, kad pati ministrė siejama su neskaidriu atskirų gydymo įstaigų finansavimu.
Vietoje to, kad būtų persona, kuri situaciją supranta ir supratimo vedina inicijuoja permainas, R.Šalaševičiūtė save pastatė į „elgiausi, kaip elgiasi visi“ padėtį.
Suprantama, sekė jos pranešimas apie pasitraukimą. Deja, niekas nesistebėjo, kai po kurio laiko ministrė susivokė, kokia gera jos darbo vieta, ir pradėjo išsisukinėti.
Pirmiausia į akis krinta tai, kaip neprofesionaliai ministrė atidavė tokią jautrią informaciją. Vietoje to, kad būtų persona, kuri situaciją supranta ir supratimo vedina inicijuoja permainas, R.Šalaševičiūtė save pastatė į „elgiausi, kaip elgiasi visi“ padėtį. Bėda ta, kad ministrė ir yra žmogus, kuris turi elgtis ne taip, kaip visi. Tačiau ministrė to nesuprato – neatsisakė ir rūkymo, bent jau tol, kol yra sveikatos apsaugos ministrė. Strategija ir taktika – akivaizdi silpnybė, pakušusi koją.
Iš svetimų klaidų ir vėl nepasimokyta. Ši ministrė – toli gražu ne pirmas politikas, atitrūkęs nuo partijos, nesinaudojantis partijos strategine parama, nepasitelkiantis partijos galvų, neieškantis partiečių pagalbos įgyvendinant Vyriausybės strategiją, atitrūkęs nuo frakcijos Seime.
Akis bado asmeninių įgūdžių trūkumas. Jeigu matėte, kaip graudžiai TV eteryje atrodė R.Šalaševičiūtė, jeigu pastebėjote, kaip jai pinasi liežuvis, kokia sutrikusi veido išraiška, tai ir girdėjote, kaip prastai ji kalbėjo. Ministrė nebuvo paruošusi esminių, apgalvotų žinučių, ji nebuvo pasiruošusi atsakyti į klausimus. Vartojo aibes nereikalingų žodžių, minties kokybė buvo nepavydėtina – pamėginkite stenografuoti tai, ką ji kalba.
Visa tai matant ir žinant, kiek mokymų yra pasiūlyta ir prieinama politikams, nesuvokiama, kiek mažai jie yra išmokę. Kolega taikliai pajuokavo: formos įgūdžiai yra viena, bet reikia skaityti knygas, kad nebarškėtum kaip medis.
Anksčiau konsultantai sakydavo (dalis ir dabar taip pataria): jeigu nežinote atsakymo, užvelkite – arba sugalvosite atsakymą, arba pašnekovą nuvesite į lankas. Tuščiai virpinti orą visi išmoksta dešimtukui.
O galėjo išmokti ką nors naudingesnio. Pavyzdžiui, kaip pasitelkti atstovus spaudai ar kritinių situacijų ekspertus. Jeigu ne R.Šalaševičiūtė, bet specialistai būtų perėmę situacijos kontrolę, gal ministrė dar būtų pratęsusi savo karjerą.
Kyla nuoširdi abejonė, ar partijos turi protokolą, kaip elgtis kritinėse situacijose. Rašytinę instrukciją, kaip tylėti ir kam skambėti, jeigu pradėjo griūti pasaulis. Bent jau LSDP aš tokio protokolo nemačiau – kelios didžiosios partijos man patvirtino, kad ir jos tokio dokumento neturi. Keista, žinant krizių dažnumą ir žalą.
Kita vertus, ko čia stebėtis. Net jei rinkėjas pavienį nekokybišką politiką nubaus, partija apdovanos už lojalumą. Ir vėl viskas gerai?
