Matyt, ir minėti neverta, kad į politinio pasitikėjimo pareigas politikai priima artimus sau – ne sutapimas, kad šie būna partiečiai.
Tačiau kaip vertinti situaciją, kada partiečiams yra atidaromas žalias koridorius ir į pareigas, kurios užimamos darbo sutarties arba konkurso pagrindu?
Su įstatymais susipažinę jums pasakys, kad kažkieno protegavimas esant konkursui į valstybės tarnybą – elementarus nusižengimas, o partiečio įdarbinimą pagal darbo sutartį opozicija tikrai paskelbs amoraliu.
Toks neetiškas atrodo ir LSDP kadrų sąrašas – apie jį pirmą kartą išgirdau dar 2012 metais.
Kad tokius sąrašus praktiškai įgyvendina ir kitos partijos įsitikinsite stebėdami į tai, kas vyksta po kiekvienų rinkimų: etatų valymai, reorganizacijos, svetimų atleidimai ir patogūs konkursai saviems. Skamba bent jau ir nesąžiningai.
Jeigu išrinkta dauguma nori dirbti efektyviai, ji turi kuo greičiau užsitikrinti sau lojalų pavaldžių asmenų tinklą. Dabartinėmis sąlygomis nematau galimybių tai padaryti etiškai ir nepažeidžiant įstatymo.
Bet praktikoje man teko susidurti su kita medalio puse. Įsivaizduokite situaciją: ministerijos vadovybė sugalvoja projektą, pasikviečia departamentų ir pavaldžių įstaigų vadovus – vykdykite. Dalis tų vykdytojų – ministerijos vadovybės liniją palaikantys partiečiai, bet kitas dalis – oponuojančių partijų nariai. Per švelnu būtų pasakyti, kad jie nepersistengs vykdyti užduoties – dažnai jie sąmoningai daro viską, kad planas nepavyktų.
Toks scenarijus – visai ne laki fantazija, bet realybė, kurią pats liudijau. Valstybės tarnyboje dirbantys dažnai yra politiškai aktyvūs, kartais veikia labiau atskirų partijų negu valstybės, kaip vieneto, naudai.
Susidaro įdomi situacija: jeigu išrinkta dauguma nori dirbti efektyviai, ji turi kuo greičiau užsitikrinti sau lojalų pavaldžių asmenų tinklą. Dabartinėmis sąlygomis nematau galimybių tai padaryti etiškai ir nepažeidžiant įstatymo.
Netylant skandalui dėl LSDP kadrų sąrašo pasikalbėjau su keliais politikais iš liberalų, konservatorių, „tvarkiečių“. Visi jie į mano klausimus atsakydavo taip pat: „O kaip tu dirbtum su tais, kurie dirba ne tau?“.
Skubėdavau atsikirsti: „Bet jie ir neturi dirbti Tau – jie dirba valstybei“. Teoriškai kas kartą, pasikeitus vyriausybei, valstybės tarnautojai turėtų imti į rankas vyriausybės programą. Pritaria jie programai ar ne, suderinama ji su asmeninėmis pažiūromis ar nelabai – būtent Seimo patvirtinta Vyriausybės programa turi būti kiekvieno valstybės tarnautojo priežastis likti tarnyboje arba ne.
Tačiau jau man dar nėra tekę girdėti apie valstybės tarnyboje dirbusį žmogų, savo noru pasitraukusi dėl pažiūrų nesuderinamumo. Nereikia sau meluoti: žmogus darbo vietos laikosi tvirtai įsikibęs ir visi puikiai suprantame, kodėl.
Taip ir kadrų sąrašą pamatome kitoje šviesoje. Ar mus tai tenkina?
Manęs asmeniškai – ne: išvardintą situaciją laikau viena esminių valstybės neefektyvumo priežasčių. Koks gali būti sprendimas?
Viešame sektoriuje – tik konkursai ir jokių darbo sutarčių? Drausti valstybės tarnautojams, kaip teisėjams, priklausyti politinei organizacijai ar dalyvauti tokios veikloje? O gal – atvirkščiai – didinti politinio pasitikėjimo pareigūnų skaičių, įtraukti daugiau atsakingų pareigybių, dar sugriežtinant profesinius reikalavimus jiems?
Pasiūliau veiksmingą sprendimą ar ne – svarbiau tai, kad ir jūs atkreiptumėte dėmesį į valstybės tarnybą ir paklaustumėte, kiek politinis atspalvis joje gadina darbo valstybei kokybę.
