Mane nuoširdžiai neramino tai, kad į G.Nausėdos pristatymą buvo žiūrima kaip į prekės įvedimą į rinką. Verslo komunikacijos profesionalai, dirbę su juo, turėjo daug sėkmingų patirčių parduodant paslaugas ir prekes – ir tas patirtis sistemingai perkėlė į politinę kampaniją. „Ir labai sėkmingai“, – pasakysite įvertindami rezultatą: kandidatas – išrinktas! Bet tą patį būtų galima pasakyti apie vitaminų kurso išgėrimą viena sauja: taip, vitaminai suvartoti sėkmingai. Štai čia ir yra skirtumas: iš verslo komunikacijos perspektyvos rezultatas yra pasiektas – rinkėjams kandidatas parduotas; iš politinės komunikacijos požiūrio, kokybiniai rodikliai savo svarba nenusileidžia: juk siekiama pradėti ir valdyti bent penkių metų trukmės visuomenės raidos procesą.
Savo nelaimei turėjau abejonių ir dėl kampanijos gylio. Galbūt nenorėjau matyti, kad „Gerovės valstybė“ tėra reklaminis lozungas – tokių minčių kilo po programos pristatymo Socialinių mokslų kolegijoje. Po šiai dienai turiu abejonių, ar ne tik man įspūdį palikęs G.Nausėda, ekonomistas ir šachmatų strategas, tokią prezentaciją pats įvertintų teigiamu balu. Štai dėl ko esu tikras: diskusijai apie programą jis nebūtų susikvietęs nekritiško jaunimo, klausimą pradedančio „ponas prezidente..“. Verslo komunikacijos ekspertai ir marketingo ekspertai taip darytų, ne politinės komunikacijos.
Įspūdinga scena: vietoj taip mums reikalingo, oraus lietuviško intelektualo G.Nausėdos – marketingo produktas pavadinimu Prezidentas kalbasi su Berniuku, menkinančiuoju visuomenės simuliakru.
Žinoma, G.Nausėdai ypač padėjo jo konkurentų elgesys. Vietoj to, kad būtų geriausia savo versija – ir kitiems padėtų tokia būti, – jo oponentai rinkosi neturimų raumenų demonstravimą, kalbėjo klišėmis ir taikliai šaudėsi į kojas. Juk Vytenis Andriukaitis dalyvavo tik iš mandagumo, Aušra Maldeikienė – iš pykčio, Saulius Skvernelis – dėl strateginių Ramūno Karbauskio sumetimų, o Ingrida Šimonytė – dėl panašumo į Dalią Grybauskaitę. Visgi kelis kartus įspėjau: paliekate silpnų vietų oponentų kritikai, kas bus, jeigu pasinaudos? Bet niekas nepasinaudojo ir nieko nebuvo.
Galvojau, kad G.Nausėda praleidžia progas pasisakyti dėl svarbių įvykių, kad nežinome jo pozicijos dėl visuomenei reikšmingų nacionalinių ir geopolitinių klausimų. Nutylėjimus iš pradžių vertinau kaip praleistas progas, paskui – kaip grėsmes: rinkėjas tai pamatys, maniau, ir neigiamai įvertins. Po šiai dienai nežinau, ar pamatė, bet akivaizdu, kad neįvertino.
Suskaičiavus rezultatus aš atsikvėpiau: viskas gerai, kas gerai baigiasi. O, pasirodo, niekas nesibaigė – tik prasideda! Kol politinis gyvenimas buvo ramus ir prognozuojamas, G.Nausėda su problemomis nesusidūrė. Rinkėjai buvo supratingi net ir prezidentui aplankius dukrą bei pateikus abejotiną išlaidų versiją – tėvo meilės užteks visiems. Jaučiausi gerokai nesusipratęs: tiek simptomų, ir dėl visų apsirikau?
Ir tada pro šalį ėjo 9-10 metų Berniukas. Šis reklaminio klipo personažas sugebėjo rasti prezidentą tada, kai likę jo nerado niekur – nei priešakinėse kovos su COVID19 linijose, nei už valstybės šturvalo viešoje erdvėje. Įspūdinga scena: vietoj taip mums reikalingo, oraus lietuviško intelektualo G.Nausėdos – marketingo produktas pavadinimu Prezidentas kalbasi su Berniuku, menkinančiuoju visuomenės simuliakru.
Vienas „oho“ momentas keitė kitą – eteriui užpildyti G.Nausėda kalbėjo ir apie Valstybinį banką, ir su Aliaksandru Lukašenka susiskambino. Publikos pradėjo spėlioti, kiek dar yra likę nereikšmingų temų tam, kad išsisuktume nuo kalbos apie dramblį kambaryje – Prezidentūros gebėjimą atlikti jai numatytas funkcijas. Įtarimus tik sustiprino tai, kad Seimas atleido Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, tačiau nepaskyrė teismo pirmininke – ką ministras pirmininkas įvardino kaip klaida dėl netinkamo prezidento dekreto.
Tiek klydęs, ir šįkart aš sau leisiu nukrypti nuo bendro choro: manau, kad prezidentūra gali visas klaidas ištaisyti. Nė vienas negimė mokėdamas – tas pats S.Skvernelis, jeigu pasikapstytų po praeitis, rastų ne vieną epizodą, kurį dabar valdytų kitaip. Lygiai taip pat ir prezidentas su savo komanda – esu tikras, kad pamokas išmoks.
Kur kas svarbiau, mano vertinimu, yra tai, kad G.Nausėda išsižadėjo savo Gerovės valstybės idėjos. Tebūnie, koncepcija nebuvo detali ar ypač planinga, tačiau kada dar gali būti geresnis metas, negu tuomet, kai visi sako, jog gyvenimas nebebus toks, kaip anksčiau? Rinkitės ekspertus iš kairės ar dešinės – absoliuti dauguma kartoja tą patį: neišvengiami pokyčiai rinkose, vartojimo struktūroje, užimtumo struktūroje, etc. Ir kol kas atrodo, kad pokyčiai – chaotiški, net be kontrolės iliuzijos. Kada gi dar bus geresnis metas keisti santykių formatą negu tada, kai akivaizdu, jog formatas neišvengiamai kis?
Mano supratimu, tai galėtų būti šlovės valanda tiems, kurie siūlys alternatyvas kintantiems visuomeniniams santykiams. Ar tai būtų kairiųjų Gerovė, ar dešiniųjų N-toji pramonės revoliucija – atrodo, kad kol kas visų šansai yra apylygiai.
Kartu tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas imsis tokio proceso, tikslingai ir sistemingai. Esant tiek daug galimybių dėmesį ištaškyti buitinėms smulkmenoms, reikia ypatingos valios ir strateginio matymo, kad nepaklystume. Nenoriu sakyti, kad misija neįmanoma, bet kai instinktas yra plaukti pasroviui, ar kas nors turi noro, gebėjimų ir resursų tapti permainos katalizatoriumi? Belieka tikėtis, kad 9-10 metų Berniukas be užuolankų paklaus: Prezidente, o kada bus Gerovės valstybė?
Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas
