Ir jie klydo mažiau, nei patys suvokė: dabartinės socialdemokratų partijos senbuvių masyvas iš tikrųjų yra atėjęs iš komunistų partijos, dėl teisinių priežasčių persivadinusios LDDP ir 2001 m. sausio 27 d. susijungusios su socialdemokratų partija.
Nuo to laiko LSDP gretose stumdymaisi tarp socdemų ir reformuotų komunistų tapo kasdienybe. Mat vieni save laikė tikraisiais socdemais ir ypatingai jautriai reaguodavo į pašaipas apie nupudruotą komunizmą. Kodėl jautriai? Nes suvokė, kad tai yra tiesa, bet nematė kito būdo sukurti efektyvią ir laiminčią sistemą.
Tuo tarpu reformuoti komunistai darė tai, ką mokėjo geriausiai – prisitaikė ir tapo amžinais nepakeičiamais: jie rotuoja postuose, jie išlaiko įtaką.
Visgi metamorfozė, kurią išgyveno komunistų partijos nariai, yra stulbinanti: socializmo statybininkai staiga tapo kapitalizmo prekybininkais.
Tik įsivaizduoti galiu, kaip tokioje haliucinogeninėje realybėje jautėsi tikrieji disidentai – tie, kurie sovietmečiu su sistema kovojo ne pirkdami dvi dešras (kad komunistui kliūtų mažiau), o ant kortos statydami savo ateitį.
Metamorfozė, kurią išgyveno komunistų partijos nariai, yra stulbinanti: socializmo statybininkai staiga tapo kapitalizmo prekybininkais.
Dabar save guodžiame, kad „tikroji socialdemokratija“ nutiks labai netrukus: reformuoti komunistai pasitrauks, jų vietoje stos „tikrieji kairieji“.
Bet kai klausiu, kas yra toji „tikroji kairioji idėja“, man vardinamos abstrakčios, bendražmogiškos vertybės, tokios kaip „pagalba silpnesniam“ ar „gerovės valstybė“. Lyg liberalas į akis sakytų, kad nori „blogovės valstybės“ ir pavergti silpnesnį.
Klimpkime giliau. Senieji, reformuotieji komunistai, negyvena beorėje erdvėje. Jie turi kasdienes praktikas, kurias įtvirtina ir perduoda. Su nerimu stebiu jaunus socialdemokratus ir matau, kad jie dažniau yra valdininkai, karjeristai, biurokratai, bet ne kairieji. Supraskite mane teisingai: nesakau, kad jie neprotingi ar negabūs, teigiu, kad jie yra vadybininkai, ne idėjininkai. Blogai tai ar ne – tegu būna diskusija kitam kartui.
Negaliu, o ir nenoriu įlįsti į dūšią, kad įsitikinčiau, kiek ten perimta tarybinės praktikos. Galiu tik detalizuoti, kas yra „tarybinė praktika“. Iš esmės tai yra konkurencijos ribojimo praktika, kuriose pagrindas – lojalumas savam. Savas ar ne nustatoma pagal dalyvavimo ankstesniuose ritualuose rezultatus, remiamasi ryžtu grąžinti protekciją ir ginti tokią praktiką.
Siūlau eksperimentą: uždenkite žodį „tarybinė“ – ar tokios praktikos nėra sutinkamos visose sistemose? Yra, ir kiekvienas turime aibę pavyzdžių. Vos tik tai suvokiame, suprantame, kad kritika išimtinai sovietinio laikmečio žmonėms veda į aklavietę.
Dar aklesnėje vietoje atsidursite, kai pradėsite skaičiuoti, kiek reformuotų komunistų yra kitose partijose: konservatorių, darbotvarkės, rusų ir lenkų, tų pačių liberalų. Netruksite įsitikinti, kad šiandienos demokratijos šaukliai dar visai neseniai skandavo komunistinius lozungus.
Visgi turiu vilties, kad Lietuvoje kairioji mintis gali tapti tikra ir kokybiška. Tam visų pirma reikia matematiškai tikslaus įrodymo, kad bendrai veikiantys piliečiai vienas kitam sukuria daugiau vertės, negu atskirai konkuruojantys.
Tikroji kairė, mano įsitikinimu, turi būti technologiškai progresyvi: skaitmeniniai rinkimai; skaitmeninė valiuta; absoliutus viešų paslaugų perkėlimas į internetą; atviros sprendimų priėmimo procedūros – tai tik dalis instrumentų, kuriais savo kelią turi grįsti kairė, atmetusi liūdesį keliančias savimylos procedūras, tokias dažnas šiandien.
Tikroji kairė turi nebijoti iš savęs ir kitų reikalauti kokybės: išsilavinimo cenzas ir pareigybėms, ir teisei atstovauti tautą; politikų civilinė atsakomybė už nekokybiškus sprendimus.
Tikroji kairė neturi būti verslo projektas, neturi tapti vien tik primityviu interesų tenkinimo įrankiu – partija turi koncentruotis į naujos, efektyvesnės piliečių teisių gynimo ir pareigų įgyvendinimo sistemos sukūrimą.
Bet dabar – ne priespaudos metai. Mes esame pakeliui į gerovę, o tokiose sąlygose gaminasi ne disidentai ar reformatoriai, bet vadybininkai ir konformistai. Todėl „tikroji kairė“ popieriuje atrodo puikiai, tačiau kasdienybėje puikuosis LSDP.
