Krata E.Masiulio namuose nebuvo paskutinis smūgis – nusikalstama veika įtariami liberalai Šarūnas Gustainis, Gintaras Steponavičius. Užkulisiuose – ten, kur nėra praktikos atsakyti už savo žodžius, – kalbama, kad įtarimai kabo dar virš 2–3 aukšto rango LS narių galvų. Beje, tarp jų nėra Remigijaus Šimašiaus: populiari nuomonė, kad „jį ir taip Vilnius suės“. Tačiau įtarimai bus pareikšti ar ne, priklauso nuo LS įtakos: jeigu kažkokiu būdu liberalai susigrąžins rinkėjų pasitikėjimą, teisėsauga vėl dalyvaus.
Kad ir ką manytumėte apie teisingumo sistemos darbo efektyvumą, prisiminkite: Darbo partija (DP) buvo reiškinys, o beliko tik juridiškai. Ir būk tu teistas už kiek tik nori gerų darbų, malonės nesulauksi: pasitikėjimo tiek nedaug, kad rinkėjai politikus mieliau matytų su kalėjimo kombinezonu negu su kostiumu.
LS pretendavo tapti jaunų žmonių alternatyva – spėkite, kuriai politinei jėgai dešinio jaunimo uzurpavimas grėsė senatviniu marazmu?
Tokį mūsų požiūrį į politikus formavo ne atsitiktinumai, bet jų ilgametis „nėra kraujo – nėra nusikaltimo“ elgesys. Balansavimas ant (ne)teisingumo ir (ne)teisėtumo ribų politikus padarė juridiškai ir morališkai pažeidžiamus.
Prieš pereinant prie „giluminio valdymo“ esmės, reikia pasakyti, kad tiek DP buvo vertas taikinys: turėjo gerai organizuotą informacijos sklaidos periferijoje tinklą, įžūlią poziciją ir „sisteminio elito“ nemėgstantį elektoratą, suteikusį krūvą mandatų Seime ir savivaldybėse. Tuo tarpu LS pretendavo tapti jaunų žmonių alternatyva – spėkite, kuriai politinei jėgai dešinio jaunimo uzurpavimas grėsė senatviniu marazmu?
Jeigu žinote, kad LS ir DP supo skirtingi didelius finansų srautus valdančiųjų veidai, tuomet nenustebsite, kad tie veidai retai rodydavosi prezidentūros rėmėjų ratuose.
Vyrauja nuomonė, kad santykiai tarp prezidentūros rėmėjų ir DP ar LS rėmėjų negerėjo, o pati prezidentė minėtas partijas matė kaip grėsmę. Kadangi prezidentūra neturi nei kantrybės, nei laiko jai, buvo pradėtas „giluminis valdymas“: viena partija – eliminuota, o kita bent jau paralyžiuota.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – svarbus „giluminio valdymo“ komponentas. Tiksliau, svarbus save išbandantis premjeras Saulius Skvernelis, nes būtent jam numatoma vieta Daukanto aikštėje 2019 m. gegužę. Tokiu atveju Dalia Grybauskaitė „imtųsi veiksmo“ ir taptų Vyriausybės vadovė.
Balansavimas ant (ne)teisingumo ir (ne)teisėtumo ribų politikus padarė juridiškai ir morališkai pažeidžiamus.
2019 m. planuose – ir daugiau permainų Vyriausybėje: turėtų keistis bent jau aplinkos, sveikatos apsaugos ministrai. Iki to laiko tikimasi tarp S.Skvernelio ir Ramūno Karbauskio įkalti tokį pleištą, kad R.Karbauskis liktų išjuoktas ir be rimtesnės įtakos LVŽS, o S.Skvernelis – su racionalumo ir santūrumo aureole.
Įdomus niuansas: „giluminio valdymo“ kontekste apie socialdemokratus nekalbama: jų net skaldyti nereikia, o viltis, kad ten tuoj ir valdyti nebebus ko, labai gyva.
Būtent „valdyti“ yra raktažodis, kurį, kalbėdami apie D.Grybauskaitę, man kartoja žmonės. „Valdyti“, nes aplink – nelabai gabūs ir nelabai gudrūs žmonės: jiems patiems bus daug geriau, kai gaus gyvenimo instrukciją.
Julius Naščenkovas yra VšĮ Politinės komunikacijos institutas vadovas
