S.Jakeliūnas įtaria, kad „Swedbank“ pažeidžia LR teisės aktus, tačiau tos pačios LR institucijos nepanikuoja. Net ir man aišku, kad „Swedbank“, kaip ir bet kuris kitas skandinaviškas kapitalas, yra geranoriškas, gerus norus tenkindamas su minėtų institucijų pagalba. Visų, nespėjusių pasiimti kokios nors formos paskolos iki krizės, vardu atsiprašau.
Bet klysti kur kas maloniau šalia tokių kaip Muhammadas Yunusas, kritiką egzistuojančioms bankinėms sistemoms grindžiantis Nobelio premija. Jis svarsto, kad žmogiškos būtybės ne „babkes“ turi kalti, o visuomenę, planetą ir pelną vertinti vienyje. Skurdas nėra reikalingas, skelbia M.Yunusas ir primena, kad kreditas turi būti ne problema pats iš savęs, o įgalinti spręsti problemą jį paėmusį.
Nenauja alternatyva – valstybiniai kreditai.
Valstybė kreditą paėmusiam žmogui galėtų ir turėtų pasiūlyti paketą priemonių, padedančių spręsti problemas, atvedusias prie kredito poreikio.
Štai VMI per mano deklaracijas pažįsta mane pakankamai, kad realiai įvertintų mano galimybes grąžinti kreditą.
Svarbiausia, keičiasi kredito esmė: jei banko tikslas – finansinė grąža, tai valstybė susitaikytų su mažesne grąža mainais į sėkmingesnį kreditą paėmusio žmogaus gyvenimą. Valstybė kreditą paėmusiam žmogui galėtų ir turėtų pasiūlyti paketą priemonių, padedančių spręsti problemas, atvedusias prie kredito poreikio.
Taip, valstybė tampa gerokai aktyvesnė ir aktualūs visi pavojai, iškylantys sistemai kuriant sistemą. Tai iš tikrųjų prieštarauja filosofijai, reikalaujančiai struktūras naikinti tol, kol individas galės pats konstruotis reikalingus santykius ir socialinius sprendimus – sąlygas kapitalizavimui.
Suprantu, dabartinėje situacijoje ekonomika – tik retorika, ir dėl to strategijas „Lietuva-du-nulis-kažkiek“ vertinu už poetiškumą. Bet mums reikia alternatyvų – jei ne jas pasirinkti, tai bent jau turėti pasirinkimą. Priešingu atveju tebūsime aborigenai, kuriuos suvalgė virėjas.