Su pasimėgavimu stebėdami šitą spektaklį galime pražiūrėti svarbias jo dedamąsias – taip visada nutinka žiūrint iš labai arti ir matant tik tai, kas rodoma. Todėl atkreipiu dėmesį į keturis momentus tikėdamasis, kad jie leis iš naujo įvertinti D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus konfliktą.
Pirma, tai yra asmeninis konfliktas. Sakoma, kad privačiai D.Grybauskaitė ir A.Butkevičius apie vienas kitą atsiliepia labai neigiamai. Elementarūs pasaulėžiūros ir charakterių skirtumai – mano nuomone, šie du žmonės nesutartų nepriklausomai nuo savo pareigų ar darboviečių. Posakis „nesutapo auros“ yra tikslus: viešoje erdvėje D.Grybauskaitės elgesys – A.Butkevičiaus antipodas. Ką tai pasako apie asmenybes, leidžiančias savo charakterių skirtumams tapti visuomeninio intereso epicentru, ir ką tai pasako apie visuomenės intereso paviršutiniškumą, net man aišku.
Abiems konflikto pusėms reikalinga nepatenkinta ir susierzinusi visuomenė – tiek prezidentė, tiek premjeras tokia remiasi.
Antra, tai yra konfliktas dėl prieigos prie valstybės išteklių. Aktuali ne tik pati prieiga, bet jos koncentravimas ir išlaikymas. Nematau požymių, kad bent viena pusė turėtų ilgalaikę strategiją, ką daryti su sutelkta jėga – taip dienos pabaigoje lieka poreikis koncentruoti išteklius tam, kad jų netektų kitas.
Trečia, konflikto naudos gavėjai nėra plačioji visuomenė. Pirmieji laimėtojai – net ne D.Grybauskaitė ar A.Butkevičius, bet jų artimiausios aplinkos. Jie pasidalina naujai sutelktus išteklius, „atkovotas“ pareigybes. Nuo matomų verslo grupių iki savo finansų srautus pridengusių subjektų – retas iš jų nesigundo galimybe gauti didesnės naudos iš valstybinės sistemos. Turiu įtarimą, kad plačioji visuomenė šioje konflikto situacijoje yra įkaitė. Juk abiems konflikto pusėms reikalinga nepatenkinta ir susierzinusi visuomenė – tiek prezidentė, tiek premjeras tokia remiasi.
Ketvirta, šitas konfliktas demokratijai suduoda skausmingus smūgius. D.Grybauskaitė įtariama makiavelizmu: slaptos informacijos nutekinimu žurnalistams, žiniasklaidos panaudojimu asmeniniams tikslams, įvairiausių biurokratinių procedūrų pažeidimu, dvigubų standartų ir protekcionizmo taikymu.
Jeigu minėtus veiksmus ištrauktume iš konteksto, išbrauktume pavardes ir skaitytume kaip nežinomos visuomenės istoriją, tikiu, būtume gerokai kritiškesni. Bet didelė visuomenės dalis yra įsitikinusi, kad D.Grybauskaitės oponentai daro lygiai tą patį – tik mažiau kokybiškai.
Ir žalingiau – prezidentės oponentų interesai dar mažiau suderinami su rinkėjų interesais. Įprastai vadintume „mažesnio blogio“ pasirinkimu, bet visuomenė D.Grybauskaitės elgesį mato daugiau kaip gėrį – tiek, kiek gerai gali būti vertinamas tas, kuris ne tik durniui, bet ir niekam kitam neužleidžia kelio.
Norėčiau, kad taip intensyviai aptarinėjamas konfliktas tarp dviejų asmenų nebūtų būti pakeltas iki institucinio konflikto tarp prezidentūros ir vyriausybės. Siekiu, kad konfliktą matytume tokį, koks yra: personų ir jų asmeninių ambicijų kova, iš kurios daugiausiai laimi jų rėmėjai. Šio konflikto dalyviams valstybė baigiasi ties jais – ir su jais: plačios visuomenės gerovė ir ilgalaikė valstybės raida yra tik kamufliažas.
