Ne, karas neprasidės. Taip, karų bus ir jų bus daug, bet jie vyks per ekrano atstumą – mūsų tiesiogiai nepalies. Štai mano vienintelis argumentas: Lietuva yra Vakarų pasaulio dalis. O šis pasaulis yra grįstas vartojimu, įmanomu tik taikos metu – karo pramonės gaminiai yra viena ar kita forma eksportuojami. Nežinau, ar kada nors karas buvo apie vertybes ir principus, ne apie išteklių (ir žmogus yra išteklius) valdymą – kol bus taip, galime būti abejingi.
Ne, Lietuva 2017 m. nebankrutuos. Bent jau Vilniaus ekonomikos Lietuva, o dėl kitų Lietuvų jaudinamės pusiau nuoširdžiai. Niekaip nedrįstame garsiai pasakyti, kad globaliame Vakarų pasaulyje mažieji mūsų miestai neatsiperka. Estija tai pasakė: turime save matyti kaip vieną didelį miestą. Tuo tarpu mes žaidžiame savivaldą ir 2017 m. tikrai neišdrįsime sąžiningai pasižiūrėti į excel lentelę: kokioje teritorijoje koks užimtumas kiek vertės kokiam gyventojų skaičiui gali sukurti.
Problemos tos pačios, bet visiškai neoriginalūs jų sprendimai. Žmonės apynauji, o požiūris ir girdėtas, ir bandytas.
Visgi Lietuva 2017 m. neišsivažinės. Dažnesnės ir tankesnės imigracijos į Vakarų pasaulį bangos iš Afrikos, Artimųjų rytų atneša tiek daug pigaus pasirinkimo, kad „lenkų santechnikas“ vien dėl kultūrinio ir išorinio priimtinumo apsimoka tik švaresnių apykaklių darbuose. Bet ten mūsų konkurencinis pranašumas yra labai abejotinas, tad liksime čia.
Gyvenimas tikrai neblogės. Lietuvos bankas prognozuoja, kad grynoji infliacija 2017 m. bus bemaž tokio dydžio kaip 2016 m. Vartojimas bus skatinamas ir mes vienus daiktus keisime kitais. Kol dar neišseko „pinigų iš Europos“ srautas, tol pastebėsime gražėjančią infrastruktūrą – ir visai nesvarbu, koks to grožio efektyvumas.
Ne, valdžia apsvaigti neuždraus. Ne tik dėl to, kad tai neįmanoma, bet ir todėl, kad tai neapsimoka. Svaiginimosi rinkos įdarbina gausybę žmonių – tiek gamybos ir pardavimo, tiek ir gydymo sektoriuose. Jau neminint to, kad kažkaip reikia atsipalaiduoti.
Garantuoju, kad valdžia nepadarys nieko stebinančio. Problemos tos pačios, bet visiškai neoriginalūs jų sprendimai. Žmonės apynauji, o požiūris ir girdėtas, ir bandytas – taigi mėginimas pagal jį sutvarkyti Lietuvą neturėtų stebinti labiau nei įstatymai stebino anksčiau.
Nesikeis ir mūsų požiūris į save bei į vienas kitą. Ir toliau mes iš kitų reikalausime daugiau, negu iš savęs, o bendru gėriu rūpinsimės išties atsainiai. Kritiškai vertinsime viską, su kuo nesutinkame, karštligiškai ginsime savo individualias tikroves.
Taigi metai bus normalūs – tokie, kokių nusipelnėme: už tiek daug esame atsakingi patys. Ir jeigu 2017 m. mums pavyktų tai suprasti geriau nei kol kas, 2018 m. nusimato puikūs. To mums ir linkiu!
