Kilo įtarimas, kad retas parlamentaras apskritai perskaitė visą programą. Jeigu ir jūs su Vyriausybės pamatiniu dokumentu nesusipažinote, leiskite nuo jo nuimti paslapties skraistę.
Siūlau pradėti nuo supratimo, kas yra Vyriausybės programa apskritai. Vyriausybės įstatymas to nepaaiškina, bet susivokti padeda 1998 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarime esantys žodžiai: „Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti“.
Taigi Vyriausybės programa – teisiškai įpareigojančios nuostatos. Jeigu tai kažką ir pasako apie formą, tai apie turinį – nedaug. Vyriausybės įstatyme parašyta, kad „kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius patvirtinti šios programos nuostatų įgyvendinimo prioritetines priemones“. Reiškia, yra du skirtingo detalumo dokumentai: Vyriausybės programa ir Programos įgyvendinimo priemonės.
Vyriausybės programoje dominuoja neapibrėžtas teiginys „sieksime“. Akivaizdu, kad programos rengėjai stengėsi kiek galima išvengti įsipareigojimų.
Šitą žino dažnas teisininkas ir pateikia kaip vienintelį ir esminį atsakymą į kritiką „programa nepakankamai detali“: detalios turi būti Programos įgyvendinimo priemonės.
Aš manau, toks atsakymas yra paviršutiniškas ir tik iš dalies teisingas.
Svarbiausia yra tai, kad Vyriausybės programa ir Programos įgyvendinimo priemonės kartu turi būti konkrečiu, nedviprasmišku žemėlapiu visiems asmenims ir visoms institucijoms. Tai – ateinančių 4 metų planas. Ne bet koks planas, o įpareigojantis.
„Įpareigojantis“ parašiau su šypsena – dar niekas niekada niekaip neatsakė už Vyriausybės programos nevykdymą. Kaipgi galėtų atsakyti, jeigu Vyriausybės programoje dominuoja neapibrėžtas teiginys „sieksime“. Akivaizdu, kad programos rengėjai stengėsi kiek galima išvengti įsipareigojimų – siekiama ne konkrečių tikslų, bet geriausio įmanomo rezultato.
Tai – esminis šios programos bruožas. Gal todėl pirmieji keliolika programos lapų ir atrodo tokie nykūs, kupini nuvalkiotų tiesų ir jau aibę kartų girdėtų teiginių. Juos skaitant kyla vienintelis klausimas: ką darysite kitaip, nei buvo daryta? Čia programos rengėjai gudriai merks akį ir ragins sulaukti priemonių plano, taip palikdami apsisprendimą: arba balsuojate už, nes norite geresnio gyvenimo visiems, arba jūs blogiečiai.
Aklavietė tampa dar tamsesnė, kai perskaitai teiginius, panašius į „bus įtvirtinta kiekvieno Lietuvos piliečio teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“. Nežinant, kaip bus pakeista teisinė sistema (o kad atsirastų asmeninis kreipimasis į Konstitucinį Teismą reikės keisti santykius tarp beveik visų teisingumo sistemos dalyvių), neįmanoma objektyviai apsispręsti, pritarti šiam tikslui ar ne.
Štai kitas įsipareigojimas: „pertvarkysime mokesčių ir pensijų sistemas ir pagerinsime jų administravimą“. Seimo narys, balsuojantis už tokį teiginį, atveria duris aibei nežinomųjų, už kuriuos jis turėtų atsakyti. Nežinau, koks protingas žmogus sutiktų su tokiomis sąlygomis.
Tiesą pasakius, visas Vyriausybės programos rengimas ir tvirtinimas yra kupinas nesusipratimų.
Pradėkime nuo rengimo. Programa Seime registruota gruodžio 5 d. Kaip manote, per kiek laiko ji buvo rengta? Žinia, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga su LSDP susitarė dėl programos rengimo, pasirodė spalio 31 d. Mėnuo laiko deryboms ir esminio strateginio dokumento rengimui? Geriausiu atveju tai reiškia dvi savaites darbo su dokumentu. Galbūt dėl to jis atrodo toks netolygus, parašytas skirtingo išprusimo ir skirtingą matymą turinčių žmonių.
Tuomet turime kandidatų į ministrus vizitų prezidentūroje etapą. Apie ką gali kalbėti kandidatai, neturėdami ne tik konkretaus plano, bet ir patvirtintų gairių?
Nepaisant to, Vyriausybę turime, abstrakčias gaires – irgi. Beliks išlaukti 3 mėnesius ir Vyriausybė parengs detalias užduotis kiekvienai ministerijai. Ir nors Seimas šito dokumento netvirtins, jis bus neatsiejamas nuo įstatymų keitimo – tiesioginio Seimo darbo.
Visgi nenoriu palikti įspūdžio, kad pasiūlyta programa – vien tuščios abstrakcijos. Atidžiai skaitydami rasite kertines mintis.
Rasite antisisteminę idėją, kurios nori visi balsavę prieš esamą situaciją: „Laisvosios rinkos pagrindinio principo (laissez faire – leiskite veikti) ir liberaliosios doktrinos sureikšminimas ir interpretacija pavertė valstybę stambių įtakos grupių įkaite, o teisę – tas grupes aptarnaujančiu instrumentu“.
Taip pat rasite ir permainų garantiją: „Koalicija – socialinės rinkos ekonomikos šalininkė. Tokioje ekonomikoje nėra vietos lupikavimui ir monopolijų dominavimui, žmogaus ir gamtos išteklių išeikvojimui. Daug kitų rodiklių, kurie apibrėžia gyvenimo kokybę, Lietuvoje nėra geri. Visa tai gali reikšti, kad Lietuva pateko į „vidutinių pajamų spąstus“ – padėtį, kai valstybė jau yra išnaudojusi savo ekonomikos potencialą, o tolesnė plėtra ir investicijos be ryžtingų pastangų, pertvarkant valstybės valdymą, viešųjų investicijų ir švietimo politiką, nėra įmanomos“.
Labai tikiuosi, kad pastebėsite stiprų norą didinti viešo sektoriaus pareigas ir atsakomybių apimtis. Kaip tai dera su pažadu šį sektorių optimizuoti, nežinau.
Akys tikrai užklius už nupurtančios demagogijos: „mokiniai turi būti motyvuojami pagal savo galimybes inicijuoti visuomenei reikšmingus pokyčius ir konstruktyviai bendradarbiauti juos įgyvendinant“.
Pastebėsite ir pažangą: nuo lean metodologijos iki blockchain viešame sektoriuje; nuo Ketvirtosios pramonės revoliucijos iki pažado atverti valstybės informacinius išteklius verslui.
Labai tikiuosi, kad pastebėsite stiprų norą didinti viešo sektoriaus pareigas ir atsakomybių apimtis. Kaip tai dera su pažadu šį sektorių optimizuoti, nežinau.
Atkreipkite dėmesį, kad regionai ir kaimai yra dėmesio centre. Strateginį požiūrį šioje vietoje absoliučiai pakeitė istoriniai ir kultūriniai sentimentai. Periferija yra gėris pats savaime, ji neturi paklusti gyvenimo raidai ir pasaulinėms tendencijoms.
Mano supratimu, novatoriškumo trūkumas ir yra esminis programos minusas. Absoliuti dauguma probleminių situacijų bus sprendžiama jau išmėgintais metodais. Vyraujantis požiūris – jau girdėtas, jau skaitytas, kitų valstybių jau išmėgintas. Nepasiūlyta nieko nauja, nieko savita, nieko tokio, kas leistų tikėtis proveržio kurioje nors srityje. Vietoje to – šūkis „Lokali Lietuva“.
Visiems, suskubusiems nusivilti, LVŽS sako, kad šie ketveri metai skirti išsikuopti, „pagaliau susitvarkyti savo namus“. O po to jau darysime šuolį į ateitį. Sutinku, kad skubėti reikia iš lėto: į savo pabaigą nė vienas nepavėluosime. Bet globaliame pasaulyje vykstantys procesai atsargiųjų nelaukia.
