Lygiai prieš dvejus metus, 2020-ųjų kovo 16 dieną, Lietuvoje dviems savaitėms buvo įvestas pirmasis COVID-19 karantinas. Po to turėjome daugybę taktinių ir strateginių veiksmų kovoje su virusu, atvedusių mus į šiandienos situaciją. Pabandykime susumuoti. Per šiuos dvejus metus dėl COVID-19 mirė beveik 9 000 Lietuvos gyventojų, o persirgo šia liga 900 000, t. y. kas trečias Lietuvos pilietis. Nėra jokių abejonių, kad neturėdami vakcinų, šiuos kaičius galėtume drąsiai padvigubinti. Nors ir nelengvai, su ginčais ir abejonėmis pasiekėme, kad šiandien bent dviem skiepo dozėmis yra paskiepiję du trečdaliai (67 proc.) visų gyventojų, o trimis dozėmis – lygiai trečdalis (33 proc.).
Nors agresyvioji viruso omikron atmaina ir sugeba prasibrauti net ir pro trigubą barjerą, tačiau jos poveikis gerokai susilpnėja, be to, ypač svarbu, kad paskiepytų žmonių mirtingumas dėl COVID sumažėja kelis kartus. Taigi vakcinavimo srityje dar turėsime daug ką nuveikti ateityje. Tačiau sugrįžkime prie šios dienos aktualijų. Prieš keletą dienų Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išreiškė nuogąstavimą, kad omikron atmainos susirgimų banga nustojo slūgti ir vėl pasuko kilimo kryptimi. Anot PSO, per antrą kovo savaitę bendras susirgimų skaičius pasaulyje padidėjo daugiau nei 8 proc., palyginus su pirmąja kovo savaite (Pav. 1).
Organizacija paragino neskubėti su apsaugos priemonių atšaukimu. Ir tikrai, pasidairę po Europą pamatysime, kad omikron banga buvo labai staigi ir aukšta visose šalyse. Prasidėjo jos kilimas praėjusių metų gruodžio pradžioje pietinėse Europos šalyse, o po Naujųjų metų pasiekė ir Šiaurės šalis, tarp jų – ir Lietuvą.
Savo piką omikron banga pasiekė per porą mėnesių, ir ji buvo 3–5 kartus aukštesnė nei delta atmainos atveju. Pasiekusi piką sausio pabaigoje, vasario pradžioje naujų užsikrėtimų banga pradėjo sparčiai mažėti beveik visose šalyse. Padrąsintos tokio viruso elgesio ir motyvuodamos, kad omikron ligos sukeltos pasekmės yra daug lengvesnės nei kitų atmainų, vyriausybės ėmėsi apribojimų dėl COVID-19 atlaisvinimo. Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Danija ar Švedija jau nuo vasario mėnesio panaikino praktiškai visus, su COVID-19 susijusius apribojimus. Kitos šalys apsiribojo skaitmeninio pažymėjimo atsisakymu ir kai kuriais kitais apribojimų sumažinimais, tačiau liko ir šalių, kurios tebeturi pakankamai griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, Italija dėl įvairių paslaugų teikimo tebenaudoja „žaliąjį pasą“, sugriežtino sąlygas atvykstantiems kitų šalių piliečiams.
Tokia požiūrių įvairovė susidarė dėl skirtingų šalių patirčių ankstesnėse COVID-19 pandemijos fazėse, dėl skirtingo vakcinavimo lygio šalyse ir dėl skirtingų pandemijos suvaldymo strategijų. Visiškai tikslaus paaiškinimo, kodėl šalyse skirtingas užsikrėtimų lygis nėra, tačiau nemažą įtaką tam turi keli veiksniai. Visų pirma, tai – vakcinacijos procentai įvairiose gyventojų amžiaus grupėse. Daugelis Europos šalių, ypač Skandinavijos, sugebėjo paskiepyti beveik visus vyresnius savo piliečius, ir tai sumažino tiek susirgimų, tiek ir mirčių skaičių tarp šio amžiaus gyventojų. Kitas objektyvus faktorius yra sveikatos apsaugos sistemų resursai ir bendroji gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, sveikata. Aišku, kad geresnius rodiklius turi turtingesnės, senosios Europos sąjungos šalys. Taip pat labai svarbus pačių piliečių požiūris į saugumo reikalavimus, drausmingą ir sąžiningą jų laikymąsi. Čia taip pat matyti nemaži skirtumai tarp atskirų šalių ir regionų.
Pagal išėjimo iš omikron bangos lygį, Europos šalis galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei būtų priskiriamos šalys, kuriose naujų užsikrėtimų lygis sumažėjo iki tokio, kuris buvo prieš prasidedant šiai, arba ankstesnei delta bangai. Tai pavyko padaryti ne tik Švedijai (Pav. 2), bet ir Norvegijai, Ispanijai, Danijai, Serbijai, ir dar keletui šalių.
Iš dalies šiai grupei galima būtų priskirti ir tokias šalis kaip Prancūzija, Italija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Belgija, Čekija, Slovėnija ir Airija. Jose omikron banga taip pat nusileido į prieš tai buvusį lygį, tačiau per paskutines pora savaičių jose pastebimas naujas užsikrėtimų skaičiaus didėjimas.
Į antrąją grupę patenka šalys, kuriose omikron banga pradėjo leistis, tačiau pasiekusi maždaug pusiaukelę sustojo ir jau keletą savaičių laikosi tokiame lygyje, kaip pavyzdžiui yra Graikijoje (Pav. 3)
Tokioje būsenoje užstrigo ir Slovakija, Olandija, Lenkija, deja, ir Lietuva.
Yra ir trečioji grupė šalių, tiesa, nelabai skaitlinga, kuriose omikron banga pasiekusi savo piką jame ir pasiliko. Šį vaizdą galime pamatyti Vokietijos naujų užsikrėtimų suvestinėje (Pav. 4)
Labai panaši situacija yra ir Suomijoje bei Austrijoje.
Dabar detaliau pažvelkime į Lietuvos situaciją. Vasario pirmoje pusėje banga, pasiekusi savo piką, kai vidutinis paros naujų užsikrėtimų skaičius buvo virš 13 000 atvejų, pradėjo leistis. Pakankamai sklandžiai viskas vyko iki kovo pradžios. Ir štai jau pora savaičių darbo dienomis naujų užsikrėtimų (pirminių ir pakartotinių) skaičius svyruoja tarp penkių ir šešių tūkstančių kasdien (Pav. 5).
Mirčių skaičius nuo COVID-19 taip pat stabilizavosi prie 10 per parą ir jau nebemažėja. Nors ligonių, besigydančių stacionare tiek bendrose palatose tiek ir reanimacijoje skaičiai nėra gąsdinantys, maždaug 1 400 ligonių, iš kurių 60–70 reikalinga intensyvioji terapija, tačiau neramina tai, kad šie skaičiai beveik nemažėja. Vienu metu Lietuvoje izoliacijoje dėl COVID-19 yra daugiau kaip 60 000 žmonių. Per kiekvienas dvi savaites jie sugrįžta į normalų gyvenimą, tačiau jų vietą užima kiti. Tiek žmonių kiekvieną dieną negali pilnavertiškai dirbti, mokytis ar užsiimti kita veikla. Ko gi galima tikėtis toliau?
Matyt akivaizdu, kad sumažėjus tiesioginiam pavojui dėl žmonių gyvybių, pasitraukus grėsmei, kad šalies sveikatos sistema bus perpildyta ir sudarius sąlygas visiems norintiems gauti vakcinas bei tyrimus, didėja spaudimas Vyriausybei atlaisvinti ir paskutinius ribojimus, kurie dar galioja dėl COVID-19, pavyzdžiui nebereikalauti kaukių dėvėjimo. Greičiausiai taip ir bus padaryta. Žinoma, būtų saugiau, jei tai atsitiktų tada, kai Lietuva išeis iš taip vadinamos Juodosios zonos. Tam būtina, kad vidutinis atvejų skaičius per parą Lietuvoje būtų mažesnis nei 1 000 atvejų, o teigiamų testų dalis sudarytų mažiau nei 10 proc. (dabar turime 50 proc.).
Sunku pasakyti, ar visų apribojimų atsisakymas nepasuktų atvejų kreivės aukštyn. Greičiausiai tai tik gerokai sulėtintų užsikrėtimų mažėjimo procesą, aukštas sergamumo lygis laikytųsi ilgiau nei buvo numatoma.
Kaip ten bebūtų, anksčiau ar vėliau dorotis su šia problema teks kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Niekas nereikalauja iš mūsų, kad šaltu oru eidami į lauką šiltai apsirengtume ir neperšaltume, niekas neverčia pasiskiepyti nuo erkinio encefalito prieš einat grybauti ar skiepytis nuo paprasto gripo. Mūsų asmeninė atsakomybė rūpintis savo sveikata.
Todėl net jei nebus reikalavimo, niekas nedraus mums einant į žmonių susibūrimą užsidėti kaukę ar respiratorių, laikytis didesnio atstumo, skrupulingiau laikytis higienos reikalavimų, toliau skiepytis, kaip rekomenduos gydytojai. Žinoma, mes negalime pilnai išvengti susirgimo, tačiau labai ženkliai sumažinti susirgimo riziką galime kiekvienas.
