Ką turime šiandien?
Turbūt dar neišblėso iš mūsų atminties praeitų metų pabaiga, kai kiekvieną rytą perskaitę žinutę, kad praėjusią parą buvo nustatyti 3 000 ar daugiau naujų atvejų, kad mirusių dėl COVID-19 skaičius per parą perkopė 25, apimdavo neviltis. Nekėlė per daug prieštaravimų ir Vyriausybės vis griežtinami apribojimai, laikėmės tų apribojimų patys, raginome jų laikytis kitus ir džiaugėmės, kad po Naujųjų metų mūsų pastangos pradėjo duoti vaisius. Sausio pabaigoje–vasario pradžioje jau matėme tik kelis šimtus naujų atvejų per parą, jų kas dieną mažėjo ir atrodė, kad mums pavyko laimėti mūšį prieš virusą. Tikėjimą dar labiau stiprino prasidėjusi vakcinacija.
Didėjant verslo ir pavargusių nuo karantino suvaržymų piliečių spaudimui, Vyriausybė pradėjo mažinti apribojimus, atsidarė dalis prekybos centrų, į mokyklas ėmė grįžti pradinukai, padaugėjo kelionių į užsienį. Tikėjome, kad viskas eina į pabaigą, nors nerimo ženklai buvo matomi aplinkinėse šalyse, kur naujų atvejų ir mirčių nuo viruso skaičius pradėjo smarkiai kilti. Ypatingą rūpestį kėlė naujos COVID-19 atmainos, kurių pavienius atvejus Lietuvos mokslininkai pradėjo fiksuoti ir mūsų šalyje. Neilgai trukus, jau kovo pradžioje, padėtis vėl pradėjo blogėti. Nors buvo įvesti kai kurie papildomi karantino ribojimai, vis dar neveikė maitinimo įstaigos, švietimas buvo vykdomas nuotoliniu būdu, apribotas judėjimas, tačiau griežtai laikytis suvaržymų jau nebebuvo jėgų.
Naujų užsikrėtimų kreivė vėl pradėjo kopti į viršų. Laimei, paskiepijus gydymo įstaigų darbuotojus, senelių namų globotinius ir bent dalį vyresnių nei 65 metai ar turinčių lėtinių ligų asmenų, mirčių skaičius nuo viruso nepradėjo augti kartu su naujais atvejais. Tačiau blogėjanti padėtis kelių didžiųjų miestų ir kai kurių rajonų savivaldybėse nulėmė, kad paskutiniu metu fiksuojame didėjantį kas savaitinį vidutinį naujų atvejų skaičių, jau siekiantį gerokai daugiau nei tūkstantis per parą ir artėjantį prie dešimtadalio teigiamų testų iš visų atliktų testavimų. Šiandien jau esame taip vadinamoje juodojoje zonoje ir turime blogėjančią tendenciją. Tikėtis, kad būtų įvesti nauji ar dar griežtinami galiojantys apribojimai, matyt, neverta: greičiau – atvirkščiai. Didėjant fiziniam, psichologiniam ir ekonominiam nuovargiui nuo karantino, vyriausybė bus priversta ne tik pažadėti, bet ir toliau laisvinti suvaržymus. Taigi pagalbos kovojant prieš viruso plitimą lieka laukti tik iš vakcinavimo.
Tikėtis, kad būtų įvesti nauji ar dar griežtinami galiojantys apribojimai, matyt, neverta: greičiau – atvirkščiai.
Kada vakcinavimas pradės stabdyti viruso plitimą?
Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Savaime aišku, kad kiekvienas pasiskiepijęs, kad ir pirmąja vakcina, su didele tikimybe „iškrenta“ iš potencialių viruso aukų ir jo platintojų tarpo. Taigi po vakcinacijos tiesiogiai mažėja galinčiųjų užsikrėsti skaičius. Jeigu prie jų dar pridėsime asmenis, kurie jau persirgo COVID-19 ir, labai tikėtina, kad įgijo imunitetą, tai Lietuvoje šiandien iš viso turėsime per 700 000 „saugių“ gyventojų, kitaip sakant, ketvirtadalį visos populiacijos. Tokiu būdu virusui „veikti“ lieka tik kiek daugiau nei du milijonai gyventojų, ir šis skaičius mažėja įsibėgėjant vakcinacijai. Kodėl gi mažėjant neturinčių imuniteto žmonių, nustatomų užsikrėtimų skaičius auga?
Atsakymas – paprastas. To – dar per maža virusui sustabdyti. Saugių gyventojų dalis, kad galėtume beveik pilnai sustabdyti viruso plėtrą, turėtų pasiekti bent jau 70 proc. Kodėl taip yra? Kai kas sakysite, kad nuo didelės šalies tie likę 30 proc. yra daug daugiau, nei, pavyzdžiui, visa Lietuva. Tai kodėl gi galima laukti, kad virusas nustos plisti tuose likusiuose procentuose? Taip yra todėl, kad likę nepaskiepyti gyventojai daugiau ar mažiau tolygiai pasiskirsto tarp vakcinuotų piliečių, kurie tartum barjeras atskiria juos vienas nuo kito. Taigi tikimybė užsikrėsti dar neturintiems imuniteto sumažėja dešimtis kartų ir pandemija ima gesti. Tai praktiškai patikrinta su kitais virusais atskirų šalių ir regionų atvejais.
Tačiau COVID-19 yra ypatingas virusas, labai greitai mutuojantis, apėmęs visą pasaulį, todėl tikėtis, kad pasiekus 70 proc. vakcinavimo ribą galėsime visiškai pilnai sugrįžti į buvusį, mums įprastą gyvenimą, reikėtų atsargiai. Britų mokslininkas Sam Moore kartu su kolegomis neseniai prestižiniame žurnale „The Lancet“ paskelbė straipsnį), kuriame naudodami matematinius modelius ir Jungtinės karalystės (JK) epidemiologinius duomenis parodė, kad paskiepijus net 80 proc. gyventojų, be papildomų priemonių pilnai apsaugoti visuomenės nuo užsikrėtimų ir mirčių, susijusių su virusu, nepavyktų. Darydami prielaidą, kad JK pavyks paskiepyti 95 proc. vyresnių nei 80 metų gyventojų, 85 proc. gyventojų, kurių amžius nuo 50 iki 79 m. ir 75 proc. gyventojų 18–49 m. amžiaus grupėje bei laikant, kad vakcinos apsaugos tikimybė yra 85 proc., po pilno visų apribojimų atšaukimo COVID-19 šalyje pasiglemžtų apie 100 000 gyvybių. Net ir turint 95 proc. vakcinos apsaugą be papildomų priemonių, JK ateityje prarastų iki 20 000 gyventojų. Taigi reikėtų ruoštis, kad kuriam laikui teks prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, laikytis kai kurių ribojimų ir papildomų taisyklių.
Ir vis dėlto vakcinacija yra galingiausias ginklas prieš COVID-19. Gaila, bet dar neturime didesnių šalių ar regionų, kur vakcinacija būtų užbaigta ir galėtume panagrinėti jų situaciją. Arčiausiai tikslo yra Izraelis, kuris šiai dienai pirmąja vakcinos doze yra paskiepijęs 60 proc. šalies gyventojų, o antrąja – 55 proc.
Izraelis 50 proc. ribą yra perkopęs dar kovo pradžioje. Su šia riba yra susijęs ir stabilus naujų atvejų skaičiaus mažėjimas šalyje. Kaip matome, šiandienai naujų atvejų skaičius Izraelyje yra mažesnis nei 200 ir tai reiškia, kad šalis jau yra saugioje zonoje. Ženklus naujų atvejų skaičiaus mažėjimas stebimas ir JK, kur paskiepyta beveik 50 proc. populiacijos. Matematiniai skaičiavimai tai irgi patvirtina, tad būtų galima teigti, kad paskiepijus pusę visų šalies gyventojų užsikrėtimų skaičius turėtų pradėti mažėti, nesvarbu, kokioje zonoje tuo metu būtų šalis. Mažėjimo intensyvumas priklausys ir nuo to, kokia gyventojų dalis paskiepyta antrąja vakcinos doze, ir kokių ribojimų dar bus laikomasi tuo metu. Tačiau bet kokiu atveju 50 proc. paskiepytos populiacijos nepakaks tvariam pandemijos sustabdymui. Būtina paskiepyti bent 70 proc. populiacijos, o kaip rodo tyrimai, gal ir daugiau.
Tačiau kaip matyti iš grafiko (Pav.1) ir sprendžiant iš pranešimų apie Izraelio vakcinavimo kompaniją aiškėja, kad pasiekti 70 proc. vakcinavimo ribą darosi sunku, net ir nejaučiant vakcinų trūkumo. Labai tikėtina, kad Lietuvoje taip pat susidursime su panašia problema. Kodėl taip yra? Pirmiausia, turime pastebėti, kad kol kas neskiepijami vaikai ir jaunimas iki 18 m. Lietuvoje jie sudaro maždaug 19 proc. Taigi skiepijimui lieka 81 proc. populiacijos (apie 2 264 000 gyventojų). Kad pasiektume taip laukiamus 70 proc. nuo visų gyventojų, vakcinuojamų žmonių grupėje turime paskiepyti ne mažiau kaip 85 proc.
Atsisakyti skiepų turėtų ne daugiau kaip 15 proc. skiepijamų gyventojų, o tai nėra labai lengvai pasiekiama.
Atsisakyti skiepų turėtų ne daugiau kaip 15 proc. skiepijamų gyventojų, o tai nėra labai lengvai pasiekiama. Jau anksčiau atliktos apklausos rodė, kad tik geri du trečdaliai Lietuvos gyventojų tikrai apsisprendę vakcinuotis. Bet to gerokai per maža. Manau, kad jau birželio mėnesį galime pradėti pastebėti vakcinavimo tempų sulėtėjimą ne dėl vakcinų trūkumo, o dėl nepakankamo noro vakcinuotis. Kaip rodo Izraelio, taip pat ir JK pavyzdžiai, vakcinavimo tempo sulėtėjimas prasideda pasiekus maždaug 50 proc. vakcinavimo lygį. Šiuo metu įvairios Lietuvos įmonės ir organizacijos pradėjo rinkti savo darbuotojų pageidavimus vakcinuotis. Pirmieji duomenys patvirtina, kad ketvirtadalis ar dar daugiau darbuotojų nėra nusiteikę skiepytis. Galbūt įvestas skiepų pasas ir leidimas turintiems imunitetą laisvai keliauti, dalyvauti renginiuose ar susitikimuose ištirpdys šiuos nepasitikėjimo ledus.
Prognozės
Artėjant vasarai po tokio ilgo karantino labai norisi pažvelgti į priekį, pasiplanuoti savo darbus, atostogas ar susitikimus. Deja, daugybė neapibrėžtų dalykų, kurie priklauso ne vien nuo mūsų, neleidžia daryti tikslių prognozių. Vis dėlto aš pabandysiu pateikti keletą galimų scenarijų. Jų išsipildymo tikėtinumas, ypač optimistinių variantų, tarp kita ko, priklausys ir nuo mūsų visų drausmingumo, laikantis visų saugumo reikalavimų ir noro skiepytis.
Pradėkime nuo galimos vakcinavimo eigos. Jau šį mėnesį didėja gaunamų vakcinų kiekiai, į vakcinavimo procesą įsitraukia platesnis ratas vakcinuojamų prioritetinių grupių. Dabar per dieną paskiepijama apie 15 000 gyventojų pirmąja doze ir apie 5 000 – antrąja. Tokiu būdu per savaitę pirmąja vakcinos doze yra vakcinuojama apie 100 000 (3,5 proc.) gyventojų. Didėjant vakcinų tiekimui ir pereinat prie masinės vakcinacijos, tempas dar labiau didės. Tikėtina, o tai rodo ir kitų šalių patirtis, kad Lietuvoje per savaitę bus galima paskiepyti daugiau nei po 200 000 (7 proc.) gyventojų pirmąja vakcinos doze ir dar bent 70 000 – antrąja vakcinos doze. Tam, žinoma, turės būti tiekiamas pakankamas vakcinų kiekis ir per parą paskiepijama ne mažiau kaip 50 000 gyventojų. Tai tikrai įmanoma, tačiau, kaip minėta, pasiekus apie 50 proc. paskiepytųjų, vakcinacijos tempas pradeda lėtėti. Optimistiniu scenarijumi galima būtų tikėtis, kad maždaug 70 proc. vakcinavimo lygį pirmąja vakcinos doze pasiektume 28 savaitę t. y. dar liepos mėnesį.
Žinoma, gali būti, kad ne viskas taip sklandžiai klosis, kadangi šiame procese slypi daug pavojų. Pirmiausia nėra aiškių garantijų, kad iki liepos vidurio Lietuva tolygiai, vis didėjančiomis apimtimis gaus kiek daugiau nei 2 300 000 vakcinos dozių. Tiek reikia, kad paskiepytume 70 proc. gyventojų pirmąja vakcinos doze ir 35 proc. – antrąja. Sutrikus kažkuriai vakcinavimo grandžiai, terminai neišvengiamai kelsis tolyn. Dar neblogai būtų, jei užsibrėžtą ribą pasiektume ir rugpjūčio viduryje (vidutinis scenarijus), tačiau reikės rimtai sunerimti, jei 70 proc. nebus paskiepyta iki rugsėjo pradžios. Nepamirškime, kad čia kalbame tik apie pirmąją vakcinos dozę, o antrosios lauks dar didelė gyventojų dalis.
Nuo vakcinavimo greičio scenarijų didele dalimi priklausys ir pačios pandemijos eiga šalyje. Jeigu karantino sąlygos nebūtų lengvinamos ir turėtume vieną iš geresnių vakcinavimo atvejų, galima būtų tikėtis, kad pandemijos eiga vystytųsi lengvesne trajektorija (Pav.4). Tai reikštų, kad naujų atvejų kilimas neįgautų didelio pagreičio ir maždaug 20-tą savaitę (gegužės antroje pusėje), kai sėkminga vakcinacija priartėtų prie 50 proc., prasidėtų pandemijos gesimas. Birželio pabaigoje jau turėtume mažiau nei 500 atvejų vidutiniškai per parą, o rugpjūtis džiugintų mus ir vos keliomis dešimtimis naujų atvejų. Tačiau nerimą keliantys karantino apribojimų atlaisvinimo planai dar nesulaukus aukštesnių vakcinavimo procentų, ypač leidimas rinktis didesnėms žmonių grupėms uždarose patalpose, platesnis švietimo įstaigų atvėrimas ir kiti ribojimų panaikinimai verčia nusiteikti, kad turėtume laukti blogesnių scenarijų. Priklausomai nuo karantino reikalavimų mažinimo tempų, nustatomų atvejų per parą pikas galės svyruoti nuo 1 500 iki 2 500 atvejų, o atskiromis dienomis turėsime ir dar didesnius skaičius. Jei papildomai dar ir vakcinavimas vėluotų, pereiti į pandemijos gesimo fazę galėtume tikėtis tik birželio gale, o nusileidimas iki dešimčių atvejų per parą užtruktų visą vasarą.
Geroji šios analizės žinia turbūt yra ta, kad dėl vakcinacijos 2021 metų rugsėjo pirmąją vis tiek pasitiksime jau ne karantino sąlygomis, o būdami pakankamai laisvi. Galbūt, dar reikės prisilaikyti kai kurių rekomendacijų, nešioti veido kaukes uždarose patalpose, per ilgai neužsibūti nepažįstamoje draugijoje, jei nežinome, ar visi jos nariai yra pasiskiepiję arba turi imunitetą, dažnai tikrintis sveikatą, ypač grįžus iš šalių, kurios dar nebus saugios ir pan. Bet tai jau, matyt, taps mūsų gyvenimo būdu ir po kažkurio laiko net neįsivaizduosime, kad galima gyventi kitaip.
Ir vis dėlto, labai norėtųsi, kad jau ši vasara, bent antroji jos pusė, būtų laisva. Tam reikia dviejų dalykų, kuriuos mes tikrai galime padaryti.
Pirma, tai laikykimės galiojančių saugos nuo COVID-19 reikalavimų, padėkime jų laikytis kitiems, nelaužykime nustatytų taisyklių, net jei galime tai padaryti nepastebėti, nereikalaukime Vyriausybės per greitai atlaisvinti ribojimų, net jei galime to pasiekti protestais ar spaudimu.
Antra, priimkime sprendimą skiepytis, kai tik atsiras galimybė, padėkime pasiskiepyti vyresniems savo giminaičiams, kaimynams ar pažįstamiems, įtikinkime skiepytis tuos, kurie abejoja.
Padarykime tai, nes tai – raktas į mūsų laisvę.
Prof. Juozas Augutis yra Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.
