Kodėl reikia daugiau erdvės ne gyvenamosios paskirties teritorijoms? Verslininkams trūksta patrauklių sklypų, o miškais paskelbtoje žemėje nebūtinai plyti miškai – jie vietomis gali būti tik „popieriniai“.
Mano apygardoje Varėnos krašte miškingumas sudaro beveik 70 procentų. Surasti verslui ir pramonei vystyti tinkamų, patrauklių teritorijų, kurios nebūtų apaugusios mišku, šiame krašte nėra jokios galimybės. Pagal įstatymus savaiminiais, neretai invaziniais medžiais apaugusios zonos į apskaitą irgi įtraukiamos kaip miškas, todėl ten nebegalima vystyti ekonominės veiklos. Dėl tokių biurokratinių reikalavimų Varėnos savivaldybė ne kartą turėjo parodyti investuotojams duris.
Pavyzdžiui, formuodama sklypus pramonės zonoje savivaldybei sukliudė miškas, todėl teko juos apkarpyti. Vietoje 1,78 ir 2,83 ha dydžio sklypų pavyko suformuoti 0,48 ir 0,88 ha dydžio lopus. Tačiau tokie žemės ploteliai verslui nepatrauklūs: per maži, netinkamos formos. Investicijos vėl aplenkė Varėną.
Tačiau čia pat esama neapgyvendintų ir prastais medžiais apaugusių teritorijų, kuriose verslas vis dėlto galėtų įsikurti. Kartais pasitaiko, kai teritorijose padrikai užauga menkaverčiai medžiai. Tokie miškeliai nepatrauklūs ilsėtis ar grybauti, jie sunkiai pasiekiami. Todėl siūlau tokiose vietose, kurios įprastai driekiasi šalia ekonominei veiklai palankių geležinkelių, leisti kurtis pramonei ar kitai veiklai.
Neabejoju, kad savivaldybės teritorijose, kurių miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų, miško žemę tikslingai ir išimtinais atvejais pavertus kitomis naudmenomis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijomis, atsirastų galimybės pritraukti investicijų, sukurti naujų darbų vietų. Lietuvos miškai nuo to nenukentės, o verslas ir žmonės įgis daugiau galimybių savo krašte.
