Pirmą kartą po didžiosios ir įtakingosios nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pakilimo ruošiamas priimti toks įstatymas. Ar tai ne sensacija Europos kontekste, kad tik dabar? Tiesa, 2001 metais buvo parengtas ir Seimui pateiktas nagrinėti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projektas, kuris, beje, buvo atmestas.
Su laisvės Sąjūdžiu teoriškai susidarė sąlygos veikti NVO, tačiau realiai NVO yra labai mažai įtakingos. Nes visą valdymą pasiglemžė tam tikros su oligarchais, dideliais verslais susijusios partijos, o NVO sektorius buvo padarytas kaip nereikalinga penkta koja „demokratinėje“ sistemoje. Demokratinės visuomenės pagrindu paimtas tik laisvas partijų egzistavimas, o NVO paliktos tiktai žaidybinis elementas – veikit iš savo entuziazmo, paorganizuokit savanorių, inicijuokit kai kurių problemų sprendimą ir jei tai bus sėkminga – valdžia sau tuos pliusiukus užsidės, kad jie čia padarė.
Su įstatymo priėmimu situacija iš esmės privalo keistis: be stipraus NVO sektoriaus egzistavimo, šalies negalime laikyti demokratine. Nevyriausybinių organizacijų nuomonė valdžios institucijoms privalo tapti įpareigojanti. Organizuota pilietinė, patriotinė, atsakinga už bendrus reikalus visuomenė yra demokratijos pamatas.
Visuomenės elgesio studijoje „Neatrasta galia“ prieš penkmetį apie pilietinės visuomenės nesusiformavimą kitų Europos šalių kontekste buvo atskleista, kad Lietuvos žmonės mažiausiai dalyvauja NVO, savanoriškoje veikloje, labiausiai laukia, kad viską padartų valdžia, o patys nesijaučia pajėgūs išsispręsti kai kurių problemų ir „remti prie sienos valdininkus, kad jie tarnautų viešajam interesui“. Pasitelkdamos gausius tyrimų duomenis monografijos, autorės atskleidė kokių neatrastų pilietinių galių dar turi mūsų visuomenė. Tačiau ar jos išnaudojamos? O gal tiksliau reikėtų klausti: kas labai sąmoningai trukdo tas galias stiprinti ir panaudoti darnesnės ir labiau klestinčios visuomenės labui?
Vien įstatymo priėmimas mažai ką pakeis arba visiškai nieko nepakeis. Šiaip bent jau tiek demokratijos turime, kad NVO mūsų šalyje nėra draudžiamos, kaip kokioje diktatorinėje šalyje. Jei nebus perskirstomi finansai, platesnės galimybės teikti viešąsias paslaugas, dalyvauti kaip lygiateisiams partneriams sprendžiant viešuosius reikalus, vien įstatymo priėmimas problemos neišspręs.
Suomijoje yra apie 70 tūkst. NVO organizacijų. Ir jos ne dėl skaičiaus, kaip neretai būną Lietuvoje arba įkurtos tik tam, kad būtų kokios verslo grupės reklaminis skydas ar pinigų „perpompavimo“ priemonė, bet realiai veikiančios, galingos, viešąjį interesą atstovaujančios ir ginančios organizacijos, kurių bendra metinė apyvarta siekia milijardus eurų.
Lietuvoje valstybinis NVO finansavimas yra iki pasityčiojimo mažas. Situacija tokia, kad tie, kurie dar gauna kelias kruopelytes bijo ir prasižioti, kas valdžios institucijose, darbuose negerai, nes ir tų finansavimo trupinėlių nebegaus.
Kokiam projektui per metus NVO gauna kelis šimtus litų, o jo parengimo išlaidos panašiai tiek ir kainuoja. Pavyzdžiui, projektą pateikiant reikia atspausdinti per 100 lapų (apie ekologinį aspektą šįkart nekalbu). Gaunant 500 Lt ar 5 mln. administraciniai reikalavimai tokie pat. Tada labai gudru yra duoti tą kruopelytę ir tegu tie „žaidėjai“ nevyriausybininkai „užsiknisa“ su tom biurokratijom, nebeturės laiko nei rimtam darbui ar tuo labiau NVO pagrindinei esmei: valdžios kontrolei.
Įstatymo priėmimas pasitarnaus pirmiausia tuo, kad bus apibrėžta, kas yra NVO, o kas ne. Dabar kokia alkoholio pramonės verslo asociacija yra tokiame pačiame lygmenyje, kaip ir visuomeninė organizacija ginanti viešąjį interesą. Tai nedviprasmiškai patvirtino buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kai buvo svarstomas alkoholio reklamos draudimo atšaukimo klausimas. Iš Seimo nario išgirdusi repliką, kad alkoholio pramonė daro didžiulį spaudimą Seimo nariams, I. Degutienė iš posėdžiui pirmininkaujančios pozicijos atšovė: „Iš kitos pusės lobistų (viešojo intereso gynėjų) taip pat jautėme didelį spaudimą“. Taip verslo finansuojamą bei jų interesus atstovaujančią Aludarių gildiją ir viešąjį interesą atstovaujančią NVO be jokio finansinio užnugario pastatant į vieną gretą.
Sklando mintis iš valdžios institucijų NVO atžvilgiu: „Jūs galite dirbti vien visuomeniniais pagrindais, vien iš entuziazmo, gražu ir jums gerai sekasi“. Kur jau visuomeniniais – reikėtų dar praplėsti: dirbkite kokioje pelno įmonėje ir tada finansuokitės iš asmeninio uždarbio sugalvotus visuomeninius projektus. Bus taip, kaip kai kurios konkrečių įmonių įkurtos NVO, kurios net pasitarnauja reklamai, finansiniams srautams ar net mokesčių išvengimui.
Viena iš pavyzdžių kaip gera idėja įstatymų leidybos lygmeniu buvo iškreipta – tai 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčių skyrimas. Buvo suformuluota pirminė mintis 2 proc. nuo pajamų mokesčio skirti būtent NVO, o bijantieji NVO stiprėjimo į įstatymą įsriegė visas (ir valstybines) nepelno siekiančias organizacijas. Taip šią priemonę sąmoningai padarė iškreiptą ir „iškastruotą“. Reikia viltis, kad Nevyriausybinių organizacijų įstatymą priimant nebus prikaišiojama panašių esminių kliaudų.
Aiškinamajame rašte sakoma: „Galimybė identifikuoti NVO yra reikalinga tiek skiriant valstybės paramą, tiek ir plėtojant tikslinį valstybės sektoriaus bendradarbiavimą su pilietine visuomene. NVO sąvokos apibrėžimas ateityje leis išvengti nelygiavertės skirtingų sektorių konkurencijos dėl įvairios paramos.“ Viliamės, kad NVO stiprumas kitų demokratinių šalių pavyzdžiu taps pilietinės visuomenės pagrindu ir tai padės tapti lygiateisiais valdžios institucijų partneriais.
