Kaip minėjau, viena pusė išreiškė pasipiktinimą, kita – tam tikrą piktdžiugą su aidinčia pagrindine mintimi, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir visai tegul ji tyli, užsidaro tik tarp bažnyčios mūro sienų. Tad ar leistina Bažnyčioje kritiška mintis? Ar kunigai turi teisę pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais? Ar dalyvaujantys diskusijoje jau pačiu problemos viešu gvildenimu „paraudonuoja“ , griauna Bažnyčią, ją šmeižia?
Ne kartą Bažnyčios atžvilgiu žiniasklaidoje tikrai pasitaikė tendencingos ir, galima sakyti, šmeižikiškos informacijos. Tačiau tai pasakius, reikia pridėti, kad dar nemažai faktinės neigiamos informacijos apie kunigus tiesiog nugula žurnalistų stalčiuose, kad gal tos blogybės neviešinsime, nes norime išlaikyti Bažnyčios autoritetą, juk žmonėms reikia turėti kažkokį sektiną vilties pavyzdį. Ir taip visuomenė niekuo nebetiki.
Vyskupas J.Kauneckas, dar nebūdamas vyskupu, katalikų radijo „Mažojoje studijoje“ ne tik kvietė kritikuoti Bažnyčią, bet net aptarti, recenzuoti kunigų pamokslus, kad kunigai atsakingiau ruoštųsi, nešnekėtų vėjų ir nekartotų klišių, kurios žmonių visai neįkvepia, neugdo, o tik žiovulį kelia. Anot vyskupo J.Kaunecko, kritika skatina tobulėti.
Bažnyčioje sveika, keičianti ir statanti bei tobulinanti kritika privalo tapti norma. Internetinio dienraščio bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius Andrius Navickas apie problemų kėlimą viešai yra taip išsireiškęs: „Viena iš nūdienos krikščionių bėdų ta, kad mes pradėjome bijoti kelti nepatogius klausimus, dalintis abejonėmis ir tokiu būdu emigravome į įvaizdžio stichiją.“
Vyskupas J.Kauneckas, dar nebūdamas vyskupu, katalikų radijo „Mažojoje studijoje“ ne tik kvietė kritikuoti Bažnyčią, bet net aptarti, recenzuoti kunigų pamokslus, kad kunigai atsakingiau ruoštųsi, nešnekėtų vėjų.
Tie, kurie bando išsakyti kritišką mintį bažnyčioje ir kelti nepatogius klausimus – jei ir netampa „raudonais“, tai mažų mažiausiai bus įvardijami kaip pritvinkę puikybės, išdidumo, kuriems trūksta kritikoje meilės, nes meilė tariamai būtų visai tiesos viešai nesakymas.
Susidaro kebli situacija: Lietuvoje apie 77 proc. žmonių, save laikančių katalikais, tarp jų ir žurnalistai, yra suvaržyti ir viešai negali blogai rašyti apie kunigus, analizuoti, kritikuoti, nes tai jau bus vos ne nuodėmė?
Ir daug žurnalistų tikrai nutyli negražius dalykus Bažnyčioje. Štai girtą kunigą sulaikė prie vairo, o jis kiša koloratkę (kunigo apykaklę, simbolizuojančią priklausymą kunigų luomui), tikėdamasis, kad dėl to bus atleistas nuo bausmės. Ir tikrai daug negerovių tiesiog yra pridengiamos. Tik ar tai gerai?
O kur dangstymo politika nuvedė, matome iš JAV, Airijos ir kitų šalių dvasininkų pedofilijos kriminalų. Juk buvo priimta, kad vardan bendruomenės reikia slėpti, tai tariamai pasitarnauja Bažnyčiai. Juk negalima savo lizdo teršti, apatiniai viešai neskalbiami ir panašiai. Tik kokiai Bažnyčiai tokia laikysena pasitarnavo: ar ne tokiai, kuri turi sektantiškų bruožų, o slėpdama kriminalinius veiksmus, pati tame dalyvavo? O paskui kompensacijas nukentėjusiems turi mokėti ne prasižengę kunigai iš savo kišenės, o panaudojamos paprastų žmonių surinktos aukos.
Ar įmanomas dialogas ir kritika Bažnyčios tuo pat metu? Ar įmanoma, kad kritiką Bažnyčia priims ne kaip puolimą, šmeižtą, blogą valią, o kaip norą, kad Bažnyčia tikrai apsivalytų nuo dėmių ir neįgalumų bei suspindėtų savo gražiosiomis pusėmis?
Pavyzdys gali būti ir psichiatras Aurelijus Veryga, viešai pastaruoju metu išsakęs požiūrį į psichiatrų bendruomenėje esančias negeroves. Taip jis kažkam nusižengė? Psichiatrų reputacijai? Klanui? O gal būtent labiausiai pasitarnavo savo profesijos žmonėms. Manau, visiems akivaizdu, kad taip turėtų elgtis kiekvienas susirūpinęs savo bendruomene, profesijos kolegomis žmogus – ne slėpti negeroves, bet jas kelti į viešumą, kad prasidėtų permainos, garbė būtų labiau išgryninta ir tikra, o ne tariama. Tik A.Veryga iškėlė reakcijos į negeroves klausimą: „Visas purvas pamažus kyla į viršų. Klausimas, ką su tuo darysim. Reaguosim, ar dangstysim?“
iblijoje pristatomi pranašai buvo kritikų pavyzdžiai, tačiau jie ne tik iškeldavo negeroves, bet taip pat stengdavosi įkvėpti viltį, rodyti uždegančią viziją.
Kita vertus, turi būti išlaikytas balansas tarp neigiamos informacijos (tame tarpe ir konstruktyvios kritikos) ir teigiamų pavyzdžių kiekvienos institucijos ir grupės atžvilgiu. Netoleruotina, kai matoma tik viena pusė ir tik ji viešai tepristatoma. Tačiau sakyti, kad Bažnyčios atžvilgiu daugiau publikuojama negatyvo, nei teigiamų dalykų, nebūtų objektyvu. Biblijoje pristatomi pranašai buvo kritikų pavyzdžiai, tačiau jie ne tik iškeldavo negeroves, bet taip pat stengdavosi įkvėpti viltį, rodyti uždegančią viziją, palaikyti bendruomenės entuziazmą.
Bažnyčia neatsakinga už moralinę šalies situaciją – priklausomybių paplitimą, savižudybes, nusivylimą, masinę emigraciją ir kitas nesveikas apraiškas. Bet Bažnyčia ne tik gali, bet ir privalo viešai pasisakyti moralės, etikos, gyvybės apsaugos, priklausomybių ir kitais klausimais. Tai norma demokratinėje visuomenėje, tai skatintinas skirtingų pilietinių grupių nuomonės išsakymas.
Aktyvus dalyvavimas visuomeninėje veikloje numatytas ir Bažnyčios dokumentuose, tai Bažnyčios misija. Tačiau kitus mokydama neturėtų užmiršti ir į save kritiškai pažiūrėti, mokyti pirmiausia savo pavyzdžiu.
Juozas Dapšauskas yra Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas, www.tikiu.lt redaktorius
