Dramos neabejotinai skirtingos. Ir skirtingos jų, kaip asmenų, atsiplėšimo nuo pareigų istorijos. Bendra šiems žmonėms tai, kad jie, daug metų eidami tas pačias vadovų pareigas ir darydami didžiulę įtaką daugelio žmonių likimams, negalėjo atskirti savo asmeniškumo ir pareigybės.
Sustosiu ties viena istorija. Antra, kiek kitokia, tačiau jos herojaus santykis su viešuoju interesu yra analogiškas.
Mykolo Romerio universitetas (dabartiniu ir ankstesniais pavadinimais) sužibėjo ryškiomis spalvomis per stebėtinai trumpą laiką – per kiek daugiau nei dešimtį metų. Antras Lietuvoje pagal priimamų visų pakopų studentų skaičių, spalvingos asmenybės, įsiliejusios į dėstytojų gretas iš politikos ir viešojo gyvenimo, puiki reprezentacija žiniasklaidoje – visa tai formavo dinamiško, veržlaus, modernaus universiteto įvaizdį.
Aukštųjų mokyklų atsiradimo, kilimo, įsitvirtinimo kelias ganėtinai ilgas, reikalaujantis dešimtmečių. O kartais ir to per mažai. Savo tapatybės ir inteligencijos brandinimas reikalauja milžiniškų investicijų į infrastruktūrą (auditorijos, laboratorijos, bandymų stotys ir t.t.).
Dar ilgiau formuojasi dėstytojų korpusas, kurio mokslinis potencialas, akademinė kultūra ir etika nulemia lemia Alma mater pajėgumą ir patrauklumą. Prireikia kartų kaitos, kol universitete išsigrynina nepakartojama, unikali mąstymo, demokratijos ir akademinės kultūros oazė. Oazė, kuri savo intelektu ir dvasia traukia ir pakylėja visuomenę.
1. Kilimo prieštaravimai
Atrodo, kad su MRU nutiko kažkas, kas ne visai dar suvokta. Jo spartų kopimą į Lietuvos akademinį olimpą pradėjo temdyti kritiniai straipsniai ir komentarai apie universitetą, o kartais – žinutės apie kurioziškus, nė nekvepiančius akademine kultūra įvykius jo kabinetuose ir auditorijose. Šių publikacijų daugėjo, pamažu jos įgavo visos aukštojo mokslo sistemos ydų aptarimą.
Atrodo, kad su MRU nutiko kažkas, kas ne visai dar suvokta. Jo spartų kopimą į Lietuvos akademinį olimpą pradėjo temdyti kritiniai straipsniai ir komentarai apie universitetą.
Kaip paaiškinti šį keistoką reiškinį? Tuo, kad mokslo įstaigos reikalai Ateities gatvėje staigiai pradėjo blogėti? Ar tuo, kad patirdami siaurėjančią erdvę, sunerimo konkuruojantys universitetai ir pradėjo mėtyti akmenis į drąsų naujoką? Būtent tokiu argumentu MRU vadovai atremdavo nepalankias žinias apie universitetą ir ramindavo bendruomenę. Savo pasisakymuose vidaus auditorijai universiteto rektorius kartodavo: tai piktybiniai išpuoliai, reikia kantriai tęsti darbus.
Galbūt, žinodamas santykių užkulisius tarp Lietuvos universitetų, jis buvo teisus? Galbūt. Bet tenka pastebėti, kad kritikos pliūpsniai ir gausūs komentarai savo intonacijomis, kategoriškumu ir gausa priminė garų veržimąsi iš aukšto slėgio talpos. Tad galima prielaida, kad šimtus, galbūt tūkstančius jų autorių slegia nemeilė šiam universitetui ir nusivylimas jo vadyba.
2. Prijaukinta vadyba
Tie, kurie turėjo progos dalyvauti MRU veikloje, netrukus pastebėdavo: čia yra tvarka. Buvo tvarka naudojant kad ir labai ribotus materialinius išteklius universiteto pradiniame gyvavimo tarpsnyje. Tvarkingai ir racionaliai dirbo fakultetų administraciniai padaliniai.
Iš dėstytojų pareikalauta dėstomų dalykų programų, aiškių reikalavimų studentams skelbimo universiteto intraneto portale. Buvo sugriežtintos bausmės studentams už nesąžiningumą (tiesa, po kiek laiko pačių griežčiausių atsisakyta). Aukšti reikalavimai buvo keliami ir dėstytojams. Jiems netgi rekomenduota nepriimti iš studentų tradicinių gėlių po egzamino ar diplominio darbo gynimo.
Taip buvo. Atrodė, kad Lietuvos Teisės akademija (vėliau universitetas) kūrė tokį administracinį ir moralinį kodą, į kurį būtų galėjusi lygiuotis Lietuvos visuomenė. Vadovybė drąsino: universiteto misija – suteikti aukštąjį išsilavinimą visiems norintiems ir galintiems studijuoti.
Aišku, atsirado ir mąstančių kitaip: neišrankus priėmimas į studijas paplaus jų kokybę, demoralizuos studentus. Štabas atsakydavo abejojantiems: nekirskite per Lietuvos ateitį!
Bruzdesys koridoriuose, perėjose, laiptinėse – visa tai alsavo gyvybe ir energija. Bet ta energija buvo, kaip čia pasakius – truputį gariūniška. Kuo toliau, vis labiau tai buvo jaučiama.
Ir priėmimo į universitetą dienomis administracijos rūmuose nutįsdavo ilgiausios stojančiųjų eilės.
Pamažu priėmimo studijuoti didinimas pradėtas aiškinti kaip svarbiausias universiteto sėkmės rodiklis ir siekis. Auditorijos vis pilnėjo ir pilnėjo. Atėjo metas, kai jos persipildė iki uždusimo.
Bruzdesys koridoriuose, perėjose, laiptinėse – visa tai alsavo gyvybe ir energija. Bet ta energija buvo, kaip čia pasakius – truputį gariūniška.
Kuo toliau, vis labiau tai buvo jaučiama. Štai kad ir toks vaizdelis: pusantro šimto atvykusių laikyti egzamino studentų, salės gale – kažką bambaliuojantis dėstytojas, kuris norom nenorom susidariusios situacijos buvo paverčiamas tokiu pažymių rašymo biču.
Galiu teigti iš savo ilgametės praktikos MRU auditorijose: pasitaikydavo studentų, kurie nelabai ir „prisimindavo“ dalyko pavadinimą, iš kurio yra laikomas egzaminas, arba kaip vadinasi studijų programa, kurią jis yra pasirinkęs. Tad atsirasdavo ir dėstytojų, kurie mėgindami išvengti jų darbą ir pastangas žeminančios situacijos, ieškojo įvairiausių būdų, kaip „patobulinti“ tikrinimo ir įrašų procedūrą.
Norinčiųjų stoti į universitetą eilės didėjo, juos traukė, be kita ko, ir neaukšti barjerai. Tie, mažiausiai atsakingi, galbūt net nesusimąstė, kad jie, būdami menkai pasirengę ir nenusiteikę atkakliam darbui, neatsilaikys ir sumokėję pinigus bus nušienauti. Didėjo ir dalis tų, kurie, matyt, nelabai atskirdavo universitetą Ateities gatvėje nuo Gariūnų ir chaotiškoje aplinkoje prasmukdavo į diplomų teikimo salę.
Dėstytojų ir administracijos darbuotojų susirinkimuose universiteto vadovybė pastoviai įterpdavo tuos pačius akcentus: dėkojo bendruomenei už pasiektus gražius rezultatus, atsiprašinėjo už galbūt padarytas klaidas (beje, niekados netikslinant, apie kokias klaidas kalbama) ir smerkė tuos, kurie rengia išpuolius prieš universitetą. Tai kūrė tam tikrą atvirumo ir solidarumo aurą.
Tokios sueigos buvo išdidžiai įvardijamos pasitarimais su bendruomene. Jos būdavo šaukiamos tuomet, kai rektoratas išperėdavo eilinės reorganizacijos planą (apytikriai kas dveji/treji metai).
Reformos, ir ne bet kokios, sekė, galima sakyti, viena po kitos. Pakanka prisiminti, kiek kartų per nepilnus du dešimtmečius keitėsi aukštosios mokyklos pavadinimas nuo policijos filialo iki MRU. Kiekvieną kartą reikėjo praeiti ilgą kelią keičiant Statutą, tvirtinant atnaujintos sudėties vadovybę.
Kol kitos aukštosios mokyklos iš lėto rengė savo statutus, kol tvirtino juos Seime, štabas Ateities gatvėje veikė operatyviai. Šiuose reikaluose buvo demonstruojama ledlaužio galia ir devintosios bangos energija.
O ir kitos reformos buvo vykdomos veržliai. Atsirasdavo ir išnykdavo institutai, centrai, fakultetai. Naujos vis įmantresnės studijų programos. Nauji administraciniai dariniai, nauji partneriai. Reformos, kaip žinoma, brangiai kainuoja. Ypač kai po jų netrukus seka nauja reformų lavina.
Administracija ir pedagoginis personalas mokėjo bene brangiausia – nuolat palaikomu neužtikrintumo jausmu, kryptingai aštrinama konkurencija, nesibaigiančiais žaidimais su reitingais ir ataskaitomis. Tame varžybų įkarštyje buvo slopinamas mokslumas, individualus pedagoginis meistriškumas ir dėstymo kokybė, akademinė demokratija.
Reformų eigoje pasirodydavo ir išnykdavo nauji veidai – kažkas buvo keliamas į viršų, kažkas atsidurdavo paribyje, kažkas iš kažkur atsirasdavo. Toks savotiškas kortų maišymo efektas. Apie vakarykščių reformų sąnaudas niekas nekalbėjo, nebuvo aptarinėjami ir reformų sumanymai. Plačiau buvo kalbama nebent apie tai, kas, kur, į kokį padalinį bus (ne)paskirtas.
Tame varžybų įkarštyje buvo slopinamas mokslumas, individualus pedagoginis meistriškumas ir dėstymo kokybė, akademinė demokratija.
Nesunku įsivaizduoti, kaip per tokias reformas galima rikiuoti ir perrikiuoti žmones, galbūt net nepažeidžiant Darbo kodekso. O visam tam nenutrūkstamam paradui vadovavo vis tvirčiau besijaučiantis prie valdymo pulto asmuo.
3. Mykolas R „ne erelio skrydis, o neūžaugos tapsėjimas...“
Universitetą kėlė (ir žlugdė), mano galva, trys varikliai. Pirmas – sutelkta viename kabinete sprendimų galia, galinti įsukti bet kokio masto reformas ir permainas be rizikos būti pasmerktai nesėkmės atveju.
Antras – naujų veidų iš valdiškų įstaigų ir šiaip patrauklių asmenybių pritraukimas ir „naujokų“ panaudojimas strategijos garvežiui kaitinti. Trečias, giminingas ankstesniesiems, MRU vadovybės sąsajos su valdžios struktūromis ir lobizmas.
Pakanka pažvelgti, kaip kito dėstytojų sudėtis, kad pamatytume, kiek daug per pastaruosius metus (galbūt, dešimtimis) į dėstytojų korpusą įsiliejo buvusių ministrų ir pavaduotojų, žinybų vadovų, Seimo, įvairiausių valdybų ir tarybų narių. Didesnė jų dalis turėjo arba įsigijo mokslo laipsnius ir sėkmingai dirba pedagoginį darbą, kiti užima padalinių vadovų kėdes. Tai neabejotinai praturtina katedras ir priartina mokymo procesą prie politikos, viešojo gyvenimo realijų.
Jei paklaustume, kodėl buvę aukšti valdininkai ieško užuovėjos būtent šiame universitete, o ne kur kitur, pradeda ryškėti ir kita šios sankabos pusė. Į Ateities gatvę, matyt, gerokai lengviau atsidarydavo durys, nei, tarkime, į Universiteto gatvę. Vadovybė čia ypatingai mylėjo žmones iš valdžios kabinetų ir, manau, matė juose tvirtas garantijas savo stabilumui.
Taip ir susiklostė, kad iš MRU yra arčiausia pasiekti svarbių žinybų kabinetus, o iš ten, prireikus, pajudėti priešinga kryptimi. Taigi, kur benueisi, (o kokių tik reikalų netenka derinti universiteto vadovybei), rasi „savo žmogų“, kuris padės sutvarkyti reikalą. Kuo ne kadrų kalvė?
Prijaukinta Vieno Kabineto Vadyba pragaištinga jau todėl, kad ilgai praktikuojama ji pranoksta savo kūrėjo galias. Dėl kelių priežasčių. Pasikliaudamas, kaip jam atrodo, tobula sistema jos autorius praranda veržlumą, apsineša stereotipais, ir galop pavargsta sistemos rutinoje.
Kažkiek kažką reikšminga anksčiau nuveikęs jis vėl ir vėl kartoja tas pačias schemas. O pataikautojai ir prilipailos, kurių neišvengiamai pridygsta vienvaldėje sistemoje, perpratę sistemos niuansus, tvarko reikalus ir reikaliukus prisidengę savo vado skydu.
Destrukcija, atsiradusi iš vadovo nepakeičiamumo, tampa jo sukurtos sistemos destrukcija. Ir, jei niekas iš šalies nepadaro intervencijos, prasideda sistemos gangrenavimas ir kažkada – jos galutinė agonija.
4. Lūžio reikia ne tik Ateities gatvėje...
Mykolo Romerio universitetas išgyvena lūžio tarpsnį. Jo gyvybingumas, veržlumas, inovatyvumas pastatytas, kaip sakoma, ant ašmens. Vienvaldė sistema atsirado ne per metus ir nėra šansų ją transformuoti per trumpą laiką. Net ir tuo atveju, kai jos kūrėjas pasitraukia. Lieka būrys prie jo besišildžiusių pataikautojų, lieka įpročiai, lieka inercija
O pažvelgus į susidariusią situaciją apibendrinančiai, tenka pastebėti, jog ne pirmą kartą viešai aptariamas nepamainomo vado fenomenas ir jo vadovavimo sankirtos su viešuoju interesu. Viešojoje vadyboje yra tokių pareigybių, kuriose ilgai užsibuvęs vadovas neišvengiamai demoralizuoja tarnybinę etiką. Švietimo, aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos įstaigos paminėtinos visų pirma.
Lietuvoje, kaip ir kitur, aukščiausios kvalifikacijos vadovų pertekliaus nėra. Tad kodėl gerai užsirekomendavęs vadovas neturi garantijų užimti aukštas pareigas kitur?
Ar atsiras pagaliau šį „užsibuvimo“ aukštose pareigose reiškinį racionaliai sprendžiančios politinės iniciatyvos ir teisės normos? Manyčiau, turiu moralinę teisę adresuoti šį klausimą tiems įstatymus leidžiantiems, taisantiems, vykdantiems valstybės tarnautojams, kuriems turėjau garbės būti dėstytoju.
Juozas Lakis yra buvęs ilgametis MRU dėstytojas, profesorius, šiame universitete nebedirbantis nuo 2011 m.
