Dėl didelių darbo krūvių, apgailėtino darbo užmokesčio, karjeros galimybių stokos, deramai nepanaudojus netgi universitetinį išsilavinimą bei mokslinius laipsnius įgijusiųjų potencialą, Lietuva kasmet praranda daugiau slaugytojų, negu jų spėja parengti kolegijos.
Net 43 proc. baigusių slaugytojų nepradeda dirbti Lietuvos sveikatos sektoriuje, o išvyksta svetur ar dirba ne pagal specialybę. Lietuva kartu su Slovakija įvardijamos kaip vienintelės šalys Europos Sąjungoje, kuriose slaugytojų skaičius mažėja. Taigi, tai grėsminga tendencija, kuri, be abejo, blogins ir taip nekokią sveikatos sistemą, ir kurią dėl ydų, nepaslankumo, ilgų eilių ir pan. keiksnoja vos ne kiekvienas lietuvis.
Šalies medicinos visuomenė, Nacionalinė sveikatos taryba jau dešimtmetį ragino Sveikatos apsaugos ministeriją numatyti veiksmingas priemones, kaip sulaikyti slaugytojas šalyje ir sveikatos sektoriuje.
Tik po 6 metų Sveikatos apsaugos ministerija numato pradėti kurti slaugytojų poreikio prognozavimo sistemą, nenumatant realių priemonių, kaip išspręsti slaugytojų stygiaus problemą jau šiandien.
Viltingais pažadais buvome maitinami keletą metų, kol buvo ruošiamos „Nacionalinės slaugos politikos 2016-2025 metų gairės“, kurias neišdiskutavus su sveikatos priežiūros ekspertais, patvirtino sveikatos apsaugos ministrė, prieš pat „uždarydama ministerijos duris“.
Deja, šiame dokumente nesiūloma veiksmingų priemonių slaugytojų stygiui spręsti, o tik numatytos slaugytojų poreikio prognozavimo ir planavimo užduotys, kurias nurodoma pradėti vykdyti 2022 metais. Taigi tik po 6 metų Sveikatos apsaugos ministerija numato pradėti kurti slaugytojų poreikio prognozavimo sistemą, nenumatant realių priemonių, kaip išspręsti slaugytojų stygiaus problemą jau šiandien.
Kyla klausimas, ar tai tikrai nėra problemos sprendimo imitacija ir visuomenės kvailinimas. Juk šiandien dėl medikų stygiaus nusidriekusios eilės poliklinikose, namuose nesulaukia slaugytojų ar gydytojų karščiuojantys vaikai ir senyvo amžiaus piliečiai.
Jeigu ir toliau nebus iš esmės sprendžiamas medikų stygius Lietuvoje, eilės tik ilgės, jose turės grūstis ir maži karščiuojantys kūdikiai, ir jau sunkiai bepajudantys senoliai – atvykti pas juos į namus medikai, nors ir versdamiesi per galvą, nesuspės.
Lietuva gali „pasigirti“ nuolat „ateinančių ir tuoj pat „išeinančių“ sveikatos apsaugos ministrų išleidžiamų vis naujų strateginių dokumentų gausa. Daugelis šių pažangių ar niekam tikusių strategijų, programų vienodai greitai sugula į gilius stalčius, nes negauna reikiamo finansavimo, atitolusios nuo praktinio gyvenimo, arba vadybiškai nesutvarkytos. Taip, atrodo, atsitiks ir su deklaratyviomis slaugos gairėmis, kurioms numatyta „dar pasnausti“ šešerius metus.
Šiandien su pavydu galime žiūrėti į Skandinavijos, Olandijos, kitų pažangių šalių medikų darbą. Ten slaugytojos, dirbdamos komandoje, sumažina gydytojo darbo ir jo popierizmo krūvį, atlikdamos kartais ir labai sudėtingas procedūras, vykdydamos profilaktines sveikatos patikras, lankydamos sergančiuosius namuose, išrašydamos receptus, surašydamos dokumentus. Sėdusios į automobilius aplanko tolimiausiuose kaimuose gyvenančiuosius.
Įgavusios socialinės rūpybos, globos ir psichologinį išsilavinimą atlieka integruotas slaugos-socialines paslaugas rizikingose šeimose. Todėl nebereikia, kaip pas mus, vienas paskui kitą važiuoti slaugos, socialinės globos, vaikų teisių apsaugos ir kitiems darbuotojams.
Vykdydamos daugiau funkcijų, slaugytojos daugiau ir uždirba, taigi nėra priverstos bėgti svetur „geresnės duonos“ ieškoti. Tačiau tam reikia daugiau slaugytojų. Danijoje vienam gydytojui tenka 4 slaugytojos, o Lietuvoje tik 1,8. Slaugos gairėse kažkodėl be jokio pagrindimo užrašytas siekis – 1 gydytojui 2 slaugytojos.
Ar gali šiandien šalies aukščiausia valdžia kartu su Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijomis, aukštosiomis mokyklomis apsispręsti, kokiu keliu eiti mažinant slaugytojų stygių Lietuvoje?
Ar investuoti į kolegijų plėtrą ruošiant dar daugiau slaugytojų, kurių daugiau nei 40 proc. išsilakstys, ar neatidėliotinai imtis priemonių slaugos specialistų Lietuvoje ir sveikatos priežiūros sektoriuje sulaikymui, ypatingą dėmesį skiriant darbo užmokesčio didinimui, slaugos specialistų prestižo, pagarbos šiai profesijai atkūrimui, karjeros raidai ir kitoms motyvacinėms priemonėms įgyvendinti? Abiem atvejais reikia investicijų, bent antrasis kelias – ir solidesnis, ir tolesnėje ateityje rentabilesnis.
Ar gali Sveikatos apsaugos, Socialinė ir darbo ministerijos parengti ir įgyvendinti integruotų paslaugų bendruomenėje praktinį modelį, pasirūpinti finansų perskirstymu, papildomu mokymu, „išmaniąja“ vadyba ir pan.?
Ar gali įgyvendinti valstybinę programą, gerinančią bendruomenės slaugytojų darbo sąlygas, ypač lankant žmones namuose ir aprūpinti bendruomenės slaugytojus transporto priemonėmis bei išmokant vairuoti?
Ar gali....?
Manau, kad galėtų!
Bet pirmiausia reikia noro suprasti ir noro daryti.
Prof. Juozas Pundzius yra Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, TS-LKD narys
