Jeigu lyginsime padėtį Lietuvoje su 1965 metais, tai galėtumėme džiaugtis, kad tuberkuliozės per 50 metų sumažėjo keletu kartų, net 6 kartus sumažėjo tuberkuliozei gydyti skirtų lovų skaičius, visai nebeliko tuo metu buvusių 300 ftiziatrų (tuberkuliozės gydytojų), o dabar reikia tik 180 pulmonologų, kurie greta tuberkuliozės gydo ir kitas plaučių ligas.
Nepriklausomoje Lietuvoje didžiausias sergamumas tuberkulioze buvo 1998 metais ir siekė 85,7/100 000 gyventojų. 2015 metais šis rodiklis sumažėjo 40–čia procentų – iki 51,1. Lyg ir turėtume ritmą priežastį džiaugtis?
Tačiau, jeigu pasilyginsime su kitomis šalimis, džiugesys pradingsta. Lietuva, kartu su Rumunija yra paskutinėse vietose Europos Bendrijoje (EB) pagal sergamumą tuberkulioze, tai net 5-6 kartus viršija Vokietijos, Prancūzijos ir kitų valstybių senbuvių rodiklius. Sunku lygintis su JAV, kur sergamumas tuberkulioze yra tik 4,4/100 000 gyventojų, tai yra, beveik 12 kartų mažesnis, negu mūsų žmonių.
Lietuviai įvardijami kaip pasikeitus aplinkybėms gerai prisitaikantys, randantys greitus sprendimus ir sėkmingai besiintegruojantys į pasaulį žmonės.
Žinoma, tuberkuliozė yra socialinė liga ir labiausiai paplitusi skurdžiausiose pasaulio šalyse. Betgi Latvija, Estija – ekonomiškai išsivystę panašiai, kaip ir mes. Anksčiau visada prastais sveikatos rodikliais lygindavomės su Latvija.
Tai kodėl mes turime džiaugtis, kad EB atsirado Rumunija, su kuria dabar galime lygintis, o ne būti vienišais atsiliekančiaisiais? Tokia logika verstų laukti, gal į bendriją įstos Moldova, Ukraina, Gruzija ar kita skurdesnė valstybė ir vėl galėsime džiūgauti, kad nesame patys nesveikiausi Europos šalių šeimoje.
Lietuviai įvardijami kaip pasikeitus aplinkybėms gerai prisitaikantys, randantys greitus sprendimus ir sėkmingai besiintegruojantys į pasaulį žmonės. Tai kodėl mūsų šalies valdžios institucijos tokios nerangios ir mieguistos?
Iš apsnūdimo pabudina tik rezonansiniai įvykiai, žudynės, skandinimai, šiuo atžvilgiu – tuberkuliozės protrūkiai mokyklose ir pan. Po šių įvykių seka pareiškimai – „spręsime, sutvarkysime, sumažinsime, apsaugosime...“ Iki kito karto, kol vėl kas nors įvyks lyg ir netikėto, o iš tiesų jau seniai pribrendusio, kaip pūlinio prasiveržimo. Juk tuberkuliozės protrūkis yra logiškas įvykis ir tai tik prasiskleidęs žiedelis įsisenėjusiose problemose.
Nacionalinė sveikatos taryba ne kartą ragino Sveikatos apsaugos ministeriją imtis ryžtingų veiksmų mažinant tuberkuliozės sergamumą šalyje: ginti viešąjį interesą apsaugant žmones nuo nesigydančių ir platinančių tuberkuliozę aplinkinių, aprūpinti nemokamais, naujausiais vaistais, kitų šalių pavyzdžiu įdiegti efektyvias socialines schemas, užtikrinant, kad sergantieji tikrai išgertų duodamus vaistus.
Juk šiandien tuberkuliozė jau nebe ta „Dievo rykštė“, kuri dar prieš šimtmetį buvo vos ne mirtina liga ir kuri asocijuojasi su Lietuvos inteligentijos, šviesuolių netektimis.
Šiandien sąmoningi ir supratingi piliečiai gali pasveikti net negulėdami ligoninėse, jeigu sąžiningai, tiesa, gana ilgai vartoja paskirtus vaistus. Tačiau ne veltui tuberkuliozė vadinama socialine liga, nes kai kurie pacientai, ypač lietuviai, pasijutę kiek geriau, nutraukia arba nebereguliariai vartoja vaistus ir taip jų organizme išsivysto atsparios tuberkuliozės bakterijos, kurios jau ypač pavojingos aplinkiniams.
Lietuva pirmauja Europoje pagal atsparių vaistams bakterijų paplitimą. Kodėl? Civilizuotos šalys, net ir tos, kur labai gerbiamos asmens laisvės, šiuo atžvilgiu yra griežtos – nesigydai nuo tuberkuliozės reikiamai – sėdi į kalėjimą ar į priverstinio gydymo izoliatorių, kur išbūni tol, kol visiškai pasveiksti ir tampi nebepavojingas aplinkiniams.
Tuo tarpu Lietuvoje lyg ir yra įstatymas, numatantis priverstinį gydymą nuo tuberkuliozės, kaip pavojingos visuomenei ligos, tačiau nesutvarkyti poįstatyminiai aktai neįgalina tai atlikti daugeliu atvejų.
Prisimintina, kai ne per seniausiai iš Šveicarijos kalėjimo, į kurį pateko Lietuvos pilietis priverstiniam gydymui nuo atviros tuberkuliozės, buvo deportuotas į Lietuvą, mūsų šalies sveikatos ir teisėsaugos institucijos nebuvo pakankamai įgalios izoliuoti šį pacientą priverstiniam gydymui. Jis ilgai vaikščiojo laisvai po Lietuvą, skleisdamas pavojingą užkratą mums ir mūsų vaikams.
Taip pat absurdiška, kai kalėjime susirgę tuberkulioze žmonės, pritaikius įstatymuose numatytas paankstinto paleidimo į laisvę nuostatas, kuo greičiau išleidžiami į laisvę sėti pavojingą užkratą visuomenei. Dažniausiai šie žmonės neturi namų, minimalių buitinių sąlygų, neturintys lėšų ir motyvacijos reikiamai gydytis sukelia kitiems didžiulę grėsmę.
Ne tik Šveicarija, Vokietija ir kitos saugančios savo žmones valstybės, bet ir mūsų kaimynė Estija turi griežtus įstatymus – tuos, kurie nesigydo nuo tuberkuliozės, pagreitinta tvarka teismas priima sprendimus ir tuoj pat siunčia į kalėjimą priverstiniam gydymui.
Nacionalinė sveikatos taryba ne kartą kreipėsi ir reikalavo Sveikatos apsaugos ministerijos užtikrinti privalomą gydymą nuo tuberkuliozės, sutvarkant procedūrų reglamentaciją. Pastarąjį kartą šiuo klausimu kreipėmės į LR Seimo sveikatos reikalų komitetą praėjusių metų lapkritį, tačiau iki šiol ši problema neišspręsta.
Kai kurie medikai, jau seniau susiduriantys su ministerijos nerangumu, džiaugiasi, kad užteko „tik“ 2,5 metų, kad vaistas pasiektų sergančiuosius.
Pasaulis net 40 metų laukė, kol bus sukurti nauji prieštuberkulioziniai preparatai gydyti atsparioms bakterijoms ir pagaliau prieš keletą metų sukurtas vaistas Bedakvilinas. Daugelyje pasaulio šalių šis vaistas iškart pradėtas vartoti medicinos praktikoje, šį vaistą jau gauna netgi latviai.
Tačiau Lietuvoje, kur yra didžiausias atsparios tuberkuliozė paplitimas, dar reikia palaukti. Ir jei neužsitęs viešojo pirkimo procedūros, galbūt gegužės mėnesį mūsų pacientus pasieks šis efektyvus vaistas. Kodėl? Todėl, kad tik sukūrus šį preparatą, medikai kreipėsi dėl aprūpinimo šiuo vaistu į SAM, kuri metus galvojo ir daugiau, kaip prieš metus laiko priėmė sprendimą, kad reikia Bedakvilino ir lietuviams.
Kai kurie medikai, jau seniau susiduriantys su ministerijos nerangumu, džiaugiasi, kad užteko „tik“ 2,5 metų, kad vaistas pasiektų sergančiuosius. O kas suskaičiuos, kiek per tą laiką atsparia tuberkuliozės forma buvo užkrėsta naujų nieko nenutuokiančių žmonių, moksleivių, vaikų?
Prieš gerą dešimtmetį Norvegija ir kitos Šiaurės šalys, įvertindamos didžiulį tuberkuliozės paplitimą Lietuvoje, skyrė didžiulę piniginę paramą įgyvendinti vadinamai „DOTS“ programai mūsų šalyje.
Turime būti dėkingi norvegams, nes ši programa ženkliai prisidėjo prie sergamumo mažėjimo Lietuvoje. Galbūt norvegai šalia parodyto altruizmo siekė, kad atsidarius Šengeno erdvei, jų šalies neužplūstų sergantys tuberkulioze lietuviai ir nesukeltų grėsmės jų piliečiams.
„DOTS“ programa grindžiama skatinimu maisto produktais pacientų, kurie prie slaugytojos akių kasdien išgeria paskirtus vaistus. Patikrinus tokius pacientus ir įsitikinus, kad jie sveiksta, kas mėnesį dovanojamas maisto produktų paketas.
Ši skatinimo sistema, kuri labai veiksminga badaujantiems Afrikos, Azijos šalių gyventojams, buvo efektyvi ir Lietuvoje. Tačiau norvegų parama veikė tik iki 2004 metų ir prireikė net 12 metų, kad Lietuvos valstybė pasirūpintų šios programos tęstinumu.
Tik 2016 m. vasario 13 d. Sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą finansuoti programą šalies lėšomis. Per šį laikotarpį tuberkuliozės sergamumo mažėjimas vėl „stabilizavosi“ ir gal todėl šiandien lygiuojamės jau į rumunus.
Ministro patvirtinta programa turėtų pradėti veikti tik po metų, tai yra nuo 2017-ųjų, jeigu bus sutvarkytos procedūros, nes yra dar daug neišspręstų klausimų. Vienas iš jų – suvilioti maisto produktais lietuvius darosi vis sunkiau, juolab, kad maistas labai neįvairus. Latvijoje duodami maisto talonai motyvuoja geriau, bet mūsų programoje palikta savivaldybėms apsispręsti, ar duoti maisto produktus, ar skatinti gydytis kitomis priemonėmis.
Kol valdžia išsibudins, raginu žmones saugotis patiems. Tuberkuliozė daugiausia plinta per rankas, todėl kiekvienam žmogui būtina kiek galima atidžiau laikytis asmeninių apsaugos priemonių.
Todėl vėl kyla nusistebėjimas, kodėl nenukopijuoti nuo kitų šalių, kokios priemonės veikia, o gaišti laiką dėl niekniekių analizuojant, kas geriau. Kodėl reikia dar visų metų programai startuoti, nors norvegų modelis jau buvo gerai „sustyguotas“?
Iš to seka svarbiausias klausimas – kada pabus valdžia iš apsnūdimo?
O kol valdžia išsibudins, raginu žmones saugotis patiems. Tuberkuliozė daugiausia plinta per rankas, todėl kiekvienam žmogui būtina kiek galima atidžiau laikytis asmeninių apsaugos priemonių. Jeigu paliesite daiktus, kuriuos lietė, apspjovė sergantysis atvira tuberkulioze, bakterijos greičiausiai atsidurs ant jūsų rankų.
Pasikrapštę nosį akis, perbraukę lūpas, pasodinsime bakteriją ant savo gleivinių. Jeigu esate neskiepytas, neužsigrūdinęs, išsekęs, atsiranda tikimybė susirgti tuberkulioze.
Kiekviena proga plaukite rankas šiltu vandeniu su skystu muilu iš dispanserių ne mažiau 10 sek. Prašykite, reikalaukite, kad darbe, viešose vietose: ligoninėse poliklinikose, parduotuvėse, savivaldybėse, teismuose būtų muilo, vienkartinių servetėlių.
Be reikalo nelieskite plikomis rankomis viešose vietose esančių aplinkinių daiktų. Neplautomis rankomis nelieskite, netrinkite pirštais akių, lūpų, nekrapštykite nosies. Didinkite savo atsparumą mankštindamiesi, grūdindamiesi, daug laiko būdami gryname ore. Geriau eikite pėsčiomis, o venkite viešojo transporto, kur privalėsite įsikibti į nežinia kieno liestą rankeną.
Būkite sveiki, bet atsiminkite, kad šalia tūno tuberkuliozė.
Specialūs sveikinimai Tarptautinės tuberkuliozės dieną Sveikatos apsaugos ministerijai.
Prof. Juozas Pundzius yra Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, TS-LKD narys
